Kalbant griežtai

Kalbant griežtai, ne kiekvienas žmogus turi sielą. Kalbant šiek tiek laisviau, nė vienas žmogus neturi sielos. Ir ne tik žmogus. Nuostabu, kiek įvairiausių sutvėrimų jos neturi. Kita vertus, sutvėrimas pats savaime kaip jau ir implikuotų kažką panašaus į sielos turėjimą, jei tik, žinoma, jis gyvas. Jei tikėsime, kad toks dalykas kaip sutvėrimas egzistuoja, turėsime taip sakant ištarę „A”, tarti ir „B”: yra, buvo ar dar kitaip laike savo būtį atspindi ir sutverėjas (–ai). O su tverėjais nuolat iškyla tam tikras noras žegnotis. Ir čia jau su didžiausia tikimybe atsiranda ertmė dvasiai, kurią būtina užkaišyti. To dvasingumo pasėkmė savo ruožtu – konstituojamas tikėjimas savo pranašumu per bematį argumentą x, kur x = siela. Jei siela laikysime nebūtinai su krikščioniškąja tradicija susietą moralinį-viršjuslinį-supersubjektinį darinį, kuris tarpsta neapčiuopiamoje vietoje to, ką galima įvardinti kūnu, tai bemat pamatysime atsiveriančias galimybes. Galimybes sielai veistis: šitiek kūnų –  judrių ir nejudrių!

Kažkuriuo civilizacijos laikotarpiu sustiprėjo tendencija atriboti tam tikrus kūnus, kaip neįmanomus sielai. Akmenys buvo pirmieji kritę kūnai, po jų sekė medžiai, krūmai (nota bene: degantys krūmai čia išimtis). Sąmoningai čia nekalbame apie makro-kūnus-miškus, jūras, kalnus etc. –  tai gretutinė, simptomatiška, bet perteklinė mūsų reikalui aibė. Bemaž revoliucingai drauge su augalija atribota ir gyvūnija, pradedant kilmingaisiais (ereliai, liūtai), baigiant prastuomene ir derivatyvais (varnos, šunys). Šis redukcionistinis judesys yra grynai religinis procesas. Jo metu vyksta keisčiausia teistinė poliarizacija: arba religija paskelbia vieną dievą (tverėją), ir jo respondentais paskiria žmones, arba dieviškųjų esybių yra daugiau ir tuomet jie pasireiškia per gamtos kūną, tačiau respondentais vistiek lieka žmonės. Kitaip sakant, gamta gali tapti dievu, bet niekada netaps spektaklio žiūrovu: arba ji bus palikta už durų, arba viską matys nuo scenos, ryškiai apšviestos rampų šviesų.

Vis dėlto, galutinį tašką sielos byloje deda ne religio, o ratio. Loginis, moksliškas protas ryžtingai uždraudė bet kokį mistifikavimą ir to, kas biochemine prasme neįmanoma, egzistavimą. Nors postmodernybėje viršų ima ratio (sąlygiškai kalbant), greta egzistuoja ir trauminis religinis poreikis kentėti tikėjimo nuopuolį. Vis dėlto, dėl didesnės mokslinio diskurso impregnacijos sociumo inercija, loginis aparatas daro tam tikrų nuolaidų savo taikyme etinėje sferoje, tuo tarpu religinė pasaulėžiūra į savo mechanizmą įsileidžia tik daugiau ar mažiau techninius pakeitimus. Todėl paradoksaliai tikėjimas griežčiau nusako savo pasaulį nei mokslas, kadangi pastarasis į jį nesugeba iki galo įtraukti iracionalių elgesio motyvų: etikos, tradicijos. Vis dėlto, bent kelios religijos pripažįsta savo reliatyvumą, tuo sudarydamos prielaidas išlygoms. Mokslas, pasiekdamas tai, ką gali pasiekti, realizuoja principą „viskas arba nieko”. Taigi, griežtai kalbant, yra žmonių, kurie turi sielą tik per tikintįjį, bet ne patys savaime. Tuo tarpu kalbant laisviau, išstojus iš abiejų savivokos mechanizmų įtakos sferų, nebelieka vietos sąvokai „siela” apskritai.

P. S. Gingers DO have souls!