Kol dar negyvenau, iš mano miesto išsikraustė Dievas, -
Taip ėmė ir išėjo: langai jam iš paskos atsigręžė į gatvę.
Ir vis labiau viena į kitą atsiremti linko sienos,
O mes liepsnodavom lyg vyne išmirkytos dagtys:
Mes išsirengdavom iki savęs, į šalį mesdavome kaukes;
Ir mūsų akys buvo tokios kaip ir sielos - basos!
Tada net naktimis laukiniai šunys - troleibusai braukės,
Nerasdami sau vietos, pričiupti it muitinėj be paso.
Taryt pakartas raudonasis* ant žibinto supdavosi mėnuo;
Kai Viešpats nusispjovė ir paliko šitą velnio miestą.
Tik mes jame - asfalto čiabuviai, pagonys ar indėnai -
Seniai bedieviai, be namų, bet iki skausmo dviese.
* Baltieji ir raudonieji - dvi kariaujančios pusės 1918-1920 m. Rusijos pilietiniame kare.