bėk bėk, raišakojele,
per pavasario vandenis
margiems vežimėliams
riedant, pakirstakojele,
laimingos mūsų mamelės -
nėščios katės iškėlusios
antenines uodegas
grindiny užgimstantys
garmantys kvaili upeliūkščiai -
jais atvyksta pavasario
miestų burmistrai
miestelėnai mėto kepures,
damoms po suknelėm
įsikuria vėjai
kulinarai ruošia virtuves -
atsidaro langus
užverda visa pavasario karštinė! -
pasklinda dieviški kvapai -
žydėjimo, žiedų plazdėjimo baleto
trapioms vyšnaitėms
šokant piruetą
jas įsimyli liūdni poetai
ir poetės
žemelę gaivalu pripildo -
apgirsta žmonės nuo lietaus,
pametę galvas dėl gaivumo
išleidžia pumpurus jautrius -
pražysta netgi galvos svaigumu
pražysta sopūs žvilgsniai
ir nebeskauda, ir žinai, žinai -
atbėgai man į širdį,
vos tik prisilietus.
pražysta netgi galvos svaigumu
pražysta sopūs žvilgsniai
atsisakyčiau šitos vietos, gan grubiai skamba. na arba bent jau tą pirmą eilutę mest lauk, nes ir taip aišku, pamini dalyką, kuris jau buvo minėtas, tačiau nieko neprideda eilėraščiui, tuščia eilutė.