snaigė

Pralėkiau lengvai balta snaige
pro tavo pavargusį veidą,
net jei būčiau prašliaužus sraige
manęs matyt tau nuovargis neleido

Užkliuvai tik netyčia už vyšnios šakos
tai aš tave sulaikyti norėjau,
tu taip supykai ir atsitraukęs atgalios
nulaužei tą šaką-man taip suskaudėjo...

Pagreitinęs žingsnį į liūdesį skubėjai,
dar mėginau tave pavyt.
O mano šauksmo vėjy negirdejai
tada kažkas gerklėj užstrigo ir nepraryt.

Todėl ir pavirtau balta snaige aš tau
kad niekada manęs nepastebėtum.
Lėkt kitu keliu pasirinkau
nukrisiu pavasariu kažkur saulėtu...