Sužvėrėjęs pavasaris

Prikaišiau šakų,
vytelių
į saulės kvadratus -
lyg būčiau gimęs -
du kartus.
Praeis pavasaris,
pridygs gėlių
ir laikrodžiai,
neprižiūrėti,
kukuos tyliu balsu.

Negimsim,
antrą syk.
Iš rankų
iškrito šaukštas tik...
Liepsnoja rožės,
krūmų žiburiai.
Dienos, naktys,
kaip peteliškės
krinta į mūsų,
ir ne mūsų lovas -
krinta, keliasi
ir miršta,
ir atgimsta vėl.

Ilgai galvojai,
praradus -
nemigos naktis,
metus.
- O, kelis kartus,
gimei, mirei.
Iš rankų,
krito šaukštas tik.
Imk šį laišką, perskaityk.
Linksmas,
liūdnas mintis,
kompiuteriai
jau renka.

Skaitai gerom, tyrom akim,
iš laiškų sužinojusi,
kad ir vakaras gražus - nežus.
Varvini,
nuo galvos, širdies
lašus,
o gyvenimas gražus -
kas kartas - prailgėja,
kas kartas - sutrumpėja,
bet jis nežus.

Gali skaityt, rašyt,
ties juodraščiais palinkus,
kaip ta pušis ūkuos,
kaip saulė,
pasakų miškuose.

Per tas dienas, naktis,
nieko gero neįvyko,
tavam, mažam pasauly.
Atėjus į mano sapną,
iš labai toli,
mano meile
pasikliaut gali.