Pasiklydęs

Jaunuolis sėdasi į kėdę ir prisitraukia ją prie didelio medinio stalo. Priešais guli baltas popieriaus lapas, tačiau galvoje tuščia. Tik girdėti, kaip už lango santūriai į skardą muša lietus. Ilgainiui vaikinas pastebi, jog pirštais tarsi atitaria krentančius lašus, staiga liaujasi tai daręs, paima rašiklį. Galbūt dabar mintys pasipils ant lapo virsdamos įvairiausių formų ženklais.

Taip nenutinka. Nors ant lapo ir nukrenta viena, po to dar viena ašara... Jis čaižiai atsistumia kėdę ir pakyla; susituri.

- Rodos, žodžiai neteko prasmės... – vos vos suvirpa lūpos. Nuleidęs galvą pradeda vaikščioti išilgai kambario – pirmyn ir atgal. Basomis kojomis per šaltas grindis. Staiga sustoja, nueina į virtuvę, tačiau tik apsidairęs pasuka atgal. Įkiša rankas į kišenes, bet ir jose nieko neranda. Tik eidamas koridoriumi žvilgteli į veidrodį. Trumpam nutvilko keistas jausmas. Galiausiai susigūžia ant sofos tarsi aplinkui stūksančios sienos būtų ėmę baisiai slėgti.

Mintyse vėl iškyla didžiulis veidrodis. Viršutiniame kampe buvo voratinklis. Tąkart jo nepastebėjo, todėl dabar netgi suabejoja, galbūt tai tik vaizduotės vaisius. Voratinklis mažas, galbūt neseniai pradėtas ir neužbaigtas. Voro niekur nebuvo matyti. Tačiau tinklai palengva virptelėjo – kažkoks smulkus vabaliukas buvo įkliuvęs. Vaikinas, norėdamas išlaisvinti nelaimėlį, pakėlė ranką, kurioje tebelaikė tušinuką. Tačiau šis taip pat prilipo prie gijos. Iš pradžių lėtai ir atsargiai, o pamažėle vis labiau nerimaudamas ėmė tempti jį į save. Voratinklis pasirodė esąs stiprus, netikėtai ėmė tįsti ir temptis kartu su rašikliu. Vaikinas atsitraukė kiek tolėliau, tačiau gijos vis laikėsi, jos tapo labai ilgos. Apimtas pykčio stvėrė laisva ranka už gijos, pagavusios tušinuką, ir sukdamasis ratu pradėjo mostaguoti, kad nutrauktų. Šitaip visai susipainiojo. Staiga visas kūnas trūkteli ir jis pabunda, tiesa, prieš tai dar sykį beviltiškai žvilgtelėjo į veidrodį. Teišvydo save.

- Kas tau?
- Nieko. Ką?.. – pakelia galvą ir patrina pirštais akis, tačiau kambaryje nieko nėra.
- Kas man? – po kelių minučių garsiai paklausia pats savęs.
Nejudėdamas iš vietos ir vis labiau nerimaudamas ima klausytis, tačiau girdi vien lietaus barbenimą už lango.

Prisimena, kaip pajuto vėsų lašelį, nukritusį ant veido. Sienos tolsta. Jis pakėlė galvą ir pamatė kiek apniukusį dangų, kuriame saulę ėmė lėtai dengti debesys. Aplink iškyla medžiai.
- Pradeda lynoti...
Jis pasuka galvą į šoną, tarsi ir dabar vaikštinėtų su mergina parke.

- Pradeda lynoti. Man jau reikia grįžti namo.
- Aš turiu skėtį.
- Nereikia... – ji paspartino žingsnį, o vaikinas nebyliai leidosi vedamas. Žvelgdamas žemyn nejučia ėmė skaičiuoti plyteles, kuriomis išklotas takas, tarsi tikėtųsi išspręsti sudėtingą matematikos uždavinį. Dar giliau sukišo rankas į kišenes.
- Čia turiu pasukti. Iki. Rasi kelią namo?
Vaikinas pakelė galvą ir apsidairė.
- Kas tau? Atrodai keistai. Tik nesakyk, kad niekada nesi čia buvęs. – kiek susirūpinusi paklausė mergina.
- Nieko, manau rasiu kelią, – skubiai atsakė.
- Žiūrėk, turi eiti tiesiai ir priėjęs sankryžą pasukti į dešinę, ir toliau vėl eik, kol pamatysi parduotuvę. Labai paprasta. Tą vietą žinosi.
- Gerai. Ačiū.
- Tikrai nepasiklysi. Sėkmės.

Dėl to ji neklydo, vaikinas išties nesunkiai grįžo į namus. Štai, ką tik ir vėl užmigo toje pačioje padėtyje: šonu parimęs į sofos atlošą, galva nulinkusi ant viena ranka apglėbtų kelių.