Memuarai. (vaikystė iš kelių pastraipų)

Visuomet galvojau, kaip tapti geresniu, tobulesniu... Neįmanomi dalykai?
Deja, neapsigauk, skaitantysis - galūnė Įnagininko. Gal taip sutapo, o gal čia šiaip likimas, kad gimiau Lietuvoje ir tai parodė, kad turiu naudotis kaip įrankiu. Nusispjaut ant visų tokių paralelių, aš net nepagalvojau apie tai, kol nepradėjau rašyt prieš penkias minutes, tiktai paaiškinu, kad nepasimestum. Esmė išjaust viską, ne protingais žodžiais, ne pasivogtomis mintimis, o suskurt savo prizmę, skaidrią, neužterštą jokiom nuosėdom, kad galėtum mėgautis visomis spalvomis, o ne „žvilgčioti iš už nugaros į kitų“.

O viskas prasidėjo taip...

Atrodo gyvenau sau ramiai. Galėjau gyventi. Bet nuo pat pirmos minutės turėjau dovaną, kai atsiradau į šį pasaulį. Dovaną, kurios neturi turbūt joks kitas žmogus pasaulyje. Krištolo skaidrumo prizmę. krištolo skaidrumo prizmę matyti viską, ne per miglą. Nuo pat mažų dienų stengiausi suprasti, kodėl aš turiu matyti dalykus kuriuos mato suaugę - fėjas, nykštukus, kurie stengėsi, nešė man saldainius. ir vaikiškas džiaugsmas žinoma paimdavo viršų iki metų 4. Paskui pradėjau džiaugtis, kad nudžiuginčiau tėvus, kad nudžiuginčiau kitus. Jaučiau malonumą juos džiugindamas. Žinodamas, kad jie yra tos fėjos kurios daro pasaką iš mano gyvenimo.

Buvo tada darželis... Bijojau jo, labai norėjau pas mamą. Jinai visąlaik mane mylėjo labiau už viską. Visuomet. Nesijaučiau saugus be jos niekuomet. Dar darželyje verkdavau, nes norėjau pas mamą. Kaip smagiai ji kepdavo blynus ir su manim žaisdavo. Ne žaisdavo, o darė iš manęs vyrą. Versdavo eiti į darželį. Tėtis periodiška persona mano gyvenime. Ne todėl, kad būtų blogas tėvas. Jeigu mama išmokė nenusileisti ir per ašaras grumtis šlifuoti mano prizmę iki šaltynio tyrumo, tai tėtis išmokė neapsakomo rūpesčio ir pasiaukojimo. Išmokė, kentėti, kai kas nors kurį myli gnaibo tau nosį iki mėlynumo ir nebijoti vaikščioti ja gatve ir dar šypsotis iš džiaugsmo.

Pradinė mokykla ir vasara prieš... Mama verčia skaityt ir vėl ir vėl.. Pykstu ant savęs, kodėl nesugebu. Mama šaukia ant manęs, suklydus... KODĖL? man tai visiškai nepadeda... Žinau, ne taip mokė... bet aš sugebėjau išmokti kitko... Kad ne viskas yra taip paprasta, kad reikia kartais verkti, pykti ant savęs ir vėl, ir vėl, ir vėl ir vėl, ir vėl... Kabintis tol kol išmoksi. Tol kol suprasi.
Ir taip prasidėjo mano kelionė. Po euforijos, kurią pajutau išmokęs skaityti, pradėjau siurbti informaciją apie viską. dingo vaikystės drumzlės. Mano prizmė didėjo, didėjo. Spalvos darėsi vis ryškesnės, aiškesnės buvau permąstęs viską. Prisisiurbiau į save tiek kiek gavau. Algimanta davė daug. Niekuomet nenuolaidžiaudama... Niekada. tiktai vienintelį kartą. Kada mano prizmė buvo pradėjusi trupėti... ir to užteko, kad prasidėtų grandininis dūlėjimas. Nors - NE - ji buvo pradėta raižyti. Klasiokų, kurie augo šeimose, su matiniu spektru... Prasidėjo. Jie iš manęs nieko nereikalavo, priešingai mokė, kad mokytis negerai, kam to reikia... Durnas esu, kad mokausi. Tėvai pradžioj nespėjo šlifuoti kiekvieno rėžio, galop atsirinkęs kas ir kaip. suvokęs, kad turiu kovoti už savo SAULĘ. Pradėjau tėvų padedamas šlifuoti.

--------------------------------------------------------------------------------