Kai sninga pelenais

Kalnų šlaitais nubėgęs,
Atsitrenkė į užraktus širdies.
Nusišypsojau - niekas,
Jau niekas ten nebeįeis.
Smulkiais kąsneliais snigo,
O, pasirodo, tai - tik pelenai.
Ir apšerkšnijęs miškas stojo,
Ir klaidūs buvo balinti takai.
Mažom pėdutėm nutipseno
Kaip rašalo dėmėm per drobę.
O pelenai vis krito, krito, krito....
Ir amžiams pėdsakus užklojo.
Plaukai nuo pelenų pabalo.
Kalnai į kapines pavirto.
Kad bent palytų-
Gal nuplautų?
Bet iš dangaus tik pelenai -
Dangus, matyt, seniai sudegęs.