Discussio

                  10. grįžau (II d., pradžia)  

                  O Viešpatie!
                  Atrodo, parėjau,
                  Toks vienkiemis,
                  Kad tik basam bėgioti.
                  O žingsniai sunkūs
                  Valandas skaičiuoja.
                  Sekundės dingo.
                  Minutės greitos- nepagaunu.
                  Nei skubūs laikrodžiai,
                  Nei greitas laikas,
                  Deja, nereikalingi man.

AŠ
Palok, šuneli...
Lok! Prašau...

                  Bet kiemas tuščias
                  Apglėbtas vienatvės
                  Ir šunys senokai neloja
                  Prisėdu ant akmens -
                  Dabar jau visuomet kartu,
                  Pasikalbam,
                  Paglostom vienas kitą.
                  Net keista,
                  Kad kadais norėdavau sparnų,
                  Dabar pakanka, kad galiu
                  Įkvėpti orą į krūtinę –
                  Pušų sakais, smala
                  Atsišaukia šiliniai
                  Ir kraujas 
                  Suplaukia širdin

KRAUJAS
O palaidūne, vėjų vaike,
Su akmeniu namo grįžti.
Gerai dar, kad kažkas prilaiko -
Ar tik ne sielos skaudulys?
Kai sopa,
Kai dejonėmis burna prabyla,
Nevarginki savigrauža, Pranul -
Na taip, nors dar vis kelnėse,
Bet jau ne vyras.
Tačiau ne vienas gi-
Pasaulyje apstu tokių.
Be senių nepabuvo niekada -
Kaip poteriai be žodžių,
Kryžius be bažnyčios,
Taip ir pasaulis,
Senio ramstosi lazda.
Vaidinkite, keistuoliai,
Kol ne ant lentos,
Kol varnas Golius
Dar į dangų kyla -
Ir ginkit garbę tėviškės savos -
Vaidinimais ir atmintim prabilę.

                  Ir štai sužiuro mano akys
                  Kurias jam įdaviau
                  Palaiminęs jas skrist su juo aukštai
                  Kad pamatyčiau  gimtąjį peizažą
                  Šilinių krašto, ošiančio miškais
                  Kad ne lyg angelas ir šen, ir ten 
                  Galėčiau būti savo akimis.
                  Man reikia dar vaizdais truputį pagyvent –
                  Suvalgius duoną ir išgėrus vyną,
                  Mylėjus tūkstantį ir vieną
                  Mirti nebaisu,
                  Tačiau tikiu, kad akyse įkėlusiam gimtinę,
                  Kur tik bebūtum
                  Visuomet šviesu.

                  [iki  sekančio...]