Susitaikymas

Laukus, miškus,
užklojusi tyla -
garbina, ne bites, o Angelus.
Ir veržiasi ugnis,
pro stogo angą,
ir mūsų pasakų namelis,
lyg migla,
ištirpsta.

Badosi raudonos,
geltonos rožės
spygliais dygiais.
Ir slepiasi šerkšnas,
po arklių kanopom.
O, žmonės -
prisipirkę -
mėsos ir duonos,
darda tolimais
ir dulkinais keliais,
o, šalti lietūs -
į atmintis įsigeria,
prisiminimais,
šerkšnu ir lapais.

Ir Agluona,
kaip mergaitė bėga,
kaip žalčiukas rangos.
O, saulė spurda,
kaip žarija - nakčia..
Ir klykia kūdikis,
lopšy, ant aukšto.
O, medžiai, lyg vaiduokliai,
per dienas, naktis,
šlamės, girgždės,
ir nieko negirdės.

Šį ryt,
norėsiu,
išsikepti duonos,
pasivyti traukinį.
Norėsiu, šalia tavęs,
kaip rožės,
pražysti ir nuvysti.
Šalia tavęs,
lyg rožės -
nors man toloka -
ligi žvaigždžių -
liūdžiu.

Prisirinks moterėlių
į tą nelinksmą,
mūsų puotą,
broliai, tetos, dėdės,
kaip visada, vėluos.

Pakvips pavasariu,
pavasariniuose plotuose,
ir pašėlęs,
žibuoklių kvapas,
plaikstysis,
kaip klostės -
suknios mėlynos.
Ir veršis ugnis,
pro stogo angą,
ir aplenkę,
vienas kitą,
kaip liūtai,
kauks, riaumos -
naktiniai traukiniai.