vienui viena tiesa 3

- O kas manęs ten laukia?

“Mykoliukas”. Mykolas Pauvavičius, antras žmogus būryje. Žūties akimirką sulaukė 27-ių metų 3-ų mėnesių 6-ių dienų 2-ų valandų ir 26-ių minučių.
Gyvenimo misija – nulinė. Kitaip tariant, grynas gyvulys, absoliutus hedonistas. Pradėtas labai teisingai. Teisėto tėvo ir motinos, šeimyninėje lovoje, sutuoktuvių naktį misionieriaus pozoje. Ypač pabrėžtinas faktas, kad sutuoktiniai buvo nekalti. Nuo pat mažų dienų pratintas prie bažnyčios, bet taip ir nepripratintas.  Mokėsi miesto gimnazijoje, buvo pirmūnas ir vietinis karaliukas, turėjo tapti gydytoju, bet tapo policininku, kai per būsimųjų gydytojų vakarėlį išlaužė laboratorijos duris, išgėrė visą spiritą, o atvažiavusius policininkus apipurškė etilo eterio dujomis ir pats pabėgo. Būsimieji kolegos jo policijai jo neišdavė, bet iš savo gretų pašalino. Į elitą kelias užsivėrė, vogti reikėjo sugebėti, o jis nesugebėjo, tad nusprendė tapti policininku ir rinkti mokesčius iš vagių ir prostitučių, už tai, kad nemato jų nusikalstamos veiklos. O po to buvo dainuojanti socialistinė revoliucija, teko slėptis, kai vokiečiai atėjo užimti savo pareigas ir legaliai plėšti žydus, aišku nepamirštant dalytis su naujaisiais šeimininkais. Dalybų schema nuo nepriklausomos Lietuvos laikų nepasikeitė. Sugrįžus “raudoniesiems” monstrams, pabėgti katu su “fricais” nepavyko, žmonos nėštumas sustabdė, o sprogusios bombos skeveldrą šią auka pavertė beprasme.
- Bėgti iš čia reikia! Nebebus gyvenimo, bet iš pradžių iš naujosios valdžios reikia atsiimti tai, ką ji iš manęs atėmė! - tai buvo plakatinis devizas tautai, o iš kitos pusės ant jo buvo užrašyta:
- Jūs visi sumokėsite už tai!

Šiaip pavarčius šias bylas galima pradėti rašyti mokslinį darbą apie gyvybės pradėjimo aplinkybių ir to vaisiaus nugyvento gyvenimo vertingumą visuomenės atžvilgiu, moralinio teisingumo požiūriu.
Šiaip visus legendinio būrio karius galima suskirstyti į tris grupes:
a) “geručiai-idėjiniai” - dviveidės moralės požiūriu pradėti labai neteisingai, kaip kad mūsų aukščiau paminėtasis būrio vadas;
b) “absoliutus blogiukai”, sutvėrimai, žiūrintys tik savo naudos, bet pradėti labai teisingai, tiesiog idealiai;
c) “aukso- viduriukai”, teoriškai teisingi, bet be meilės, taip niekaip ir negalintys apsispręsti, kokiais jiems būti: “geručiais” ar “blogučiais”.
Paskutiniųjų ypač daug atsirado vėliau: taryboms pradėjus rinkti rekrūtus į savo gynėjų gretas ir siųsti juos velnias žino į pačius tolimiausius naujosios tėvynės gretas. Juk vidurio juostos, pajūrio zonos gyventojai buvo idealūs kariai visoms klimatinėms juostoms. O jūs parodykit mums lietuvį, kuris savo noru paliktų gimtąsias vietas… už dyką! Nė už ką gyvenime! Tad tokie bevelijo bėgti į miškus ir dėtis prie miško brolių, apsukresni, su proletariškesne genealogija šliejosi prie liaudies gynėjų arba šiaip būrėsi į plėšikų gaujas miškuose. Juk šiaip pagalvojus, nuostabus buvo metas: daryk ką nori, sukis kaip nori, niekas nenubaus ir be tavęs vargų ir rūpesčių užtenka!

Būrys įžengė į kaimą, pasidalino į grupelės po tris- keturis subjektus ir išsiskirstė po vienkiemius.
Vadas, pasinaudodamas vyriausiojo teise, pasirinko turtingiausiojo, Valerijono trobą ir lydimas “Mykoliuko”, “Vilko” ir “Razbaininko” pasibeldė į duris.