Gyvenimo akibrokštai

Mari įnirtingai, kaip įkvėpimo pagautas kompozitorius, besiknisdama po stalčius neišgirdo rakto trakštelėjimo spynoje, duslių žingsnių ir pakabinto skėčio šiugždėjimo. Ką ji tikrai aiškiai išgirdo, tai buvo sutrikęs ir piktas pusamžio vyro balsas:
- Po velnių, kas jūs esate ir ką veikiate mano namuose?!
Mari puikiai žinojo, kad gali imti ir šitaip kvailai atsitikti, bet nesitikėjo, kad taip ir BUS. Šiek tiek padvejojusi griebė po ranka padėtą trisdešimt aštunto  kalibro moterišką žaisliuką ir nusitaikė į niekuo dėtą ir sumišusį buto savininką:
-Nė nebandyk sukrutėt! Esu šaudžius ir anksčiau- neprašausiu, -pamelavo.
-Gal galit paaiškinti kas čia dedasi? -dabar jis jau apsimetinėjo sumišusiu. Pakėlė rankas nė neprašytas, tarsi norėdamas pamaloninti įsilaužėlę.
-Jūs geriau galvokit apie savo kailį, o ne aiškinkitės ką aš čia veikiu. Nebent norit kulkos užpakalyje, - Mari po truputį įgavo pasitikėjimo.
Vyriškis jau žiojosi kažką sakyti, bet sumetė, kad geriau patylėti. Tad atrodė kvailai sužiopčiojęs kaip žuvis.
- Aš esu šimtus sykių jus mačius, pone Geibai Gaberatai, - ji pradėjo mėgautis savo kaip  „aktorės“ patyrimu. -Galiu lažintis, kad manęs nepamenate, nors taip pat esat matęs. Jums ne prestižas pažinti mus, arne?
-Aaa... Studentė mano..
-Šaš, neleidau jums šnekėti. Nejau neatsiplepate per paskaitas, m? Kiek aš prakentėjau jūsų iki gerklės nuobodžių monologų. Visas jūsų peziones mums reikėjo ištverti. Baisiausia, kad net per ausinukus jūsų balsas girdėti. Girgždantis ir  nereikšmingas balsas. Būtent, ir ne kitaip. -Mari  beprisimenant senas „nostalgijas“ ponas Gaberatas ranka siekė telefono ragelio. -Gudrus esi, Geibai, tačiau tavo nusivylimui aš matau ko siekia tavo rankelė. Beje nieko prieš, jei tave vadinsiu Geibu? Šiuo atveju, manau, familiarumas nežeistinas. Tarsi tu turėtum rinktis, -pritildžius balsą suprunkštė.
-Eee, galit...
-Tai ir šaunu, -  priėjo prie telefono ir ištraukė laidą.
-Mari  Duverger?..
-Sakai  prisiminei. Taip ta pati. Atmintis  neprasta.
- Tai jūs  paskaitų metu vis peizaliodavot su pieštuku į sąsiuvinį, ir ausinukai ausyse styrojo. Klausykit, Mari, aš nenoriu nesusipratimų. Jei jūsų koks pažymys  netenkina, aš tuojpat...
-Heheh, tai ko gero pamiršai, kad gerai mokausi. Taip sakant be priekaištų. Ne, man reikia visiškai ne to.
- Ar galėčiau atidaryti langą? Man silpna, tabletės liko auditorijoje...
-Šauksi per langą- šausiu.
Dėstytojas Geibas priėjo prie lango, praskyrė užuolaidą ir apsidairė. Girdėjo šnopuojant  savo užpuolikę. Pradarė langą ir ištraukęs iš kišenės raktus sviedė tiesiai pro jį.
-Ką čia išmetei?!
-Raktus.
-Kokius raktus?!
-Buto, - dabar jau linksminosi Gaberatas.
-Kodėl? - mergina visai prarado linksmumą.
- Nes užrakinau duris, ir kad tu nepaspruktum išmečiau raktus, - išdrįso nusišypsoti.
-Kvailys! Kaip man išeiti reikės?.. Penktas aukštas.. Neiššoksiu..
-Lauksim mano žmonos, pas ją kiti raktai.
-Tu vedęs... Man pasirodė, kad esi susitupėjęs senbernis. Būsiu padariusi grubią klaidą.
-Nesielvartaukit, mano žmona labai lipšni ir jūsų nenuskriaus. Aišku turiu omenyje fiziškai, nes teisiškai mes jus sudirbsime, panele Duverger.
-Gal pamiršai kas valdo situaciją, a?
Gaberatas prunkštelėjo nesusilaikęs ir supykdė plėšikę. Mari kvailai sumosikavo ginklu ir kulka, išlėkdama iš pistoleto vamzdžio nulėkė tiesiai į paveikslą, kuris nukrito ant porcelianinio servizo. Aišku pasigirdo šaižūs šukių dūžiai. Gaberatas prisidengė ausis ir  persikreipė iš pasipiktinimo.
- Japoniškas porcelianas... Ir kodėl..? Kas jums ...? Žinodamas jūsų taiklumą, galiu spėti, kad visiškai sveikas paliksiu šį kambarį.
-Galite bandyti, - mergina net prisimerkė besitaikydama. Aišku jai buvo gėda šitaip susimauti. Pora šaudymo pamokų būtų tikrai pravertusios. Vis dėlto Gaberatas nerizikavo ir prisėdo ant kušetės. Minutėlę vyravo nejauki tyla. Geibas ją nutraukė:
- Tai ko jūs ieškote mano bute?
-Kaip paprasta užduoti tokį klausimą, kuris tau bemaž nerūpi. Gyveni pasiturinčiai, vakarienės klausimai galvos nekvaršina, o už lango klusniai stovi Chevrolet Aveo. Tikras absurdas, arne? Noriu pasiteirauti ar sąžinė negraužia dėl tokių kaip aš?
-Hmm, jei gerai supratau, tai turėjote galvoje dėl tokių pasipūtusių simpatiškų ir  etikos auklėjimo nemačiusių panelių? Jums stačiai ne gėda kreiptis į vyresnį vyrą „Tu“, vaipytis; turiu pasakyti, kad šitai jums netinka, darko įgimtą žavesį. O ir skonio aprangai jūs neturite.
Mari išraudonavo kaip prigauta mergaitė nusikaltimo vietoj. O juk taip ir buvo? Visiškai pasimetė, dėbtelėjo neapykantos pilnu žvilgsniu ir  nuėjo į virtuvės teritoriją, kuri buvo sujungta su svetaine. Atsigėrus porą stiklinių vėsaus vandens Duverger atsigavo.
-Kur paslėpei savo laikrodį su grandinėle?
-Ar ne vis vien? Išeiti iš čia nėra kaip, - Geibas trumpam sustingo su kreiva šypsenėle ir susimąstė. - Mat ko jums prireikė... Vis tie vargšeliai mano, kad apvogę už kelis grašius pradės gyventi geriau. Tik pinigai sukasi galvoje, o kažko rimtesnio visai nėra.
-Bepigu tau taip sakyti, kai aptekęs pinigais iki šlykštumo. Tikriausiai nesi nei skatiko skyręs  labdarai ar valkataujančiam benamiui. Visi jūs tokie. Skrudžai.
- Norite atskleisiu paslaptį kodėl turiu pinigų? - nesulaukęs atsakymo ėmė aiškinti be jo. - Savo vertingą laiką skiriame (mes, skrudžai) savo ateities planavimui, savišvietai, vietoj to, kad jį švaistytume apiplėšinėjant dorus žmones.
-O tu šlykštesnis nei maniau. Žaidi su manimi ir nebijai provokuoti. Viską jūs pasiekėte tik pažinčių ir korupcijos dėka. Mes, sąžiningi piliečiai, savo jėgomis to nepasiektume. Tą puikiai žinai, daugiau manęs nenervink, nes šį kartą būsiu taiklesnė.
-Iš kur tiek neapykantos, panele Duverger? Šeimoje problemos, o gal koks piemuo paliko pliką basą?
- Psichoanalitiko paslaugų man nereikia, atėjau čia tavo pinigų.
- Sutiksiu pasakyti kur mano laikrodis, jei papasakosite kas privertė jus ryžtis tokiai rizikai.
-Sąlygas statau aš, nepamirškite.
-Jokiais būdais to negalėčiau pamiršti. Man smalsu, o gal ir kitaip galėčiau padėti išspręsti tą problemą, - Geibas brūkštelėjo sau per pliktelėjusį pakaušį ir išspaudė naivią šypseną.
-Turi viskio?
-Žinoma. Ar Burbonas tiks?
-Taip.
Profesorius pakilo nuo kušetės ir nuėjo į virtuvę. Iš spintelės ištraukė pradarytą burbono butelį ir dvi taureles. Pripildęs, vieną iš jų pastūmėjo Mari:
- Yra užtektinai.
Abu vienu mauku susipylė gėrimą į burną. Mari sučepsėjo lūpomis ir pastūmė taurelę atgal, žvilgsniu leisdama suprasti Geibui, kad šis ją vėl pripildytų.
- Jei paskui nepasakysi kur laikrodis, man teks imtis nemalonių priemonių. Užmušti nieko nenoriu, bet patikėk bus tikrai nemalonu, kai du mėnesius negalėsi prisėsti dėl pasturgalyje esančios žaizdos.
- Aš laikausi savo žodžio, - draugiškai pasakė.
Mari sukiojo plaukų sruogas tarp pirštų ir galvojo nuo ko pradėti. Tuomet išgėrė dar vieną taurelę ir prabilo:
- Fransua turėjo gražią šypseną. Balti dantys, putlios lūpos. Jis visada sakydavo, kad man pasisekė, jog turiu teisę jas bučiuoti. Kartais jis primerkdavo savo rudas akis, patraukdavo šviesią plaukų sruogą, užkritusią ant veido, ir palinkęs prie manęs ką nors nepadoraus sušnabždėdavo. Tam niekada negalėjau atsispirti – galėdavo mane paimti čia ir dabar, kad ir kur bebūtume buvę. Fransua mėgdavo sakyti, kad esame dvi maištingos sielos šokančios drauge. Kai aš paklausdavau ką planuosime ateičiai, jis atsakydavo, kad dvi sielos gyvena čia ir dabar, ateities planavimas sugriautų aistrą. Nusileisdavau ir pritardavau, kad jis teisus. Fransua prarado darbą, o aš buvau studentė, dirbanti per naktis. Tuomet pradėjo kirbėti mintis, kad tos šokančios, nerūpestingos sielos privalo susimąstyti apie ateitį, nes greitai baigsis visas malonumas. Nors anksčiau apie tai negalvojom, bet  aš slapčiai kiekvieną mėnesį atidėdavau dalį pinigų santaupoms. Susikaupė nemaža sumelė, bet atėjus kritinei ribai, aš nedrįsau jos dar pajudinti. Vieną naktį atsisėdau lovoje ir pradėjau verkti. Prižadinau Fransua. Jis mane nuramino, kad viskas laikina, mums gera ir taip. Visą naktį aistringai mylėjomės kaip niekada anksčiau. Įsidienojus atsibudau nuo tylos bute. Fransua buvo dingęs. Mano santaupos taip pat. Nesiryžau jo ieškoti.
Mari sugniaužė pistoletą tarp rankų ir nusuko akis į langą. Tvardėsi, kad nepravirktų. Gaberatas kuo įtikinamiau stengėsi suvaidinti nustebusį. 

               
* Sekančią dieną įkelsiu tęsinį.