Gailestingumas

- Ką daryti?
Klausia paišinas,
girtas, neužtikrintas.
- Negersiu daugiau, - sako, -
kaip Dievą myliu, negersiu.
O, ant palangių gėlės,
kaip snaigės ištirpusios.
Klykia, subridę į dulkes,
neblaivios, girtos mintys,
- Gelbėkit...

- Gelbėkit žemę, žiedą,
džiaugsmo,
skausmo gumulus.
Pasaulį, nepasikartojantį,
gaudžiantį, ūžiantį.
Už miesto,
seną tėvų miškelį,
juodą klėtį, klojimą.

- Gelbėkit,
nakties juodą baimę,
žmogaus silpną valią.
Mirties akivaizdoje
ir arkliai baidosi -
numestų -
kruvinų pavalkų,
o ant kaklų,
o ant kaklų -
užnertos
muilinos vadelės.

- Slėpkite kirvius, kastuvus,
slėpkite,
visas širdis geliančias.
Slėpkite,
saulės kamuolį,
iš rankų iškritusį,
kažkur nugarmėjusį.

Laimės, baimės grindimis,
tipenkite,
purvinais,
egzekutorių batais,
ir prieš savo valią -
virskite rūtomis, mėtomis.

Ant sugrubusių pirštų,
užmaukite,
vaikysčių, išdavysčių žiedus,
ir svieskite akmenis -
į tolstančius veidus, sprandus.
Į bruknienojus,
į saulės žiežirbas.

Ir nusileidusi saulė pamatys,
miegantį,
ar mirusį žmogų,
prie gulinčių,
kruvinų kirvių, pjūklų.

Grublėti pirštai,
surūdijusias vinis,
širdyse randa.
- Ką daryti,
kaip pasielgti,
kaip iš to prakeikto,
užmaršties lizdo išlipti?

Aplink namus, miškai,
lyg mergaitės sustojusios -
eglės, pušys.
Ir po egzekutorių kojom -
tuščias, iškritęs -
paukščio lizdas.