vien tik...

vien, tik tylinčios
gatvės prie tavęs
prisiglaudžia, kai
vienas bastaisi
nakty. taip kaip
baltas karvelis
prikibęs prie laiško.

pamiršk
visą pasaulį, net
ir save jame.

užbrauk mostu,
kas esi
ar buvai...

nors veidu
rieda purpurinės
flamingo ašaros.
vilgaisi jomis
per gyvenimą
padarytas klaidas.

ir, tik saulė su
lengvu vėjo
potėpiu paliečia
auksu krentančias
sruogas,
lyžtelėjo kaklą. 

šiandien esi viskas
ko iki šiol nebuvai atradus:

dykuma įspausta
skarabėjo skrandyje.
velnias veizintis
į žaibo prinokintus medžius.

esi pilotas - kevalo,
kuris sukaltas iš
metalinių sprindžių.