Skruzdė

Atsirėmęs į liepą sėdėjau ir leidausi taikaus vėjo glostomas. Auksinės pievos ritmingai bangavo simfoniją. Saulė  tai pasislėpdavo už pūkuotų debesų, tai vėl išlįsdavo. Gamta rodė savo parengtą programą, amžiną ir paprastai nepaprastą. Mano gaivios akys užkliuvo už skruzdėlės ant liepos kamieno. Skruzdėlė savo smulkutėmis kojelėmis stebinančiu  greičiu lipo aukštyn į saulę. Ant nugaros nešėsi šapą. Josios laviravimas tarp kamieno vagų mane prikaustė . Nebuvo darbininkei kada dairytis  -  laikas jos priešas. Vos spėjau sekti jos žvitrų kūnelį. O! Skruzdėlė įklimpo į  masę, panašią į medų. Bandė pirmyn, bandė atgal, bandė pirmyn, bandė atgal. Šapas netikėtai nukrito ir pabėgo su vėju. Bandė pirmyn, bandė atgal. Skruzdė išsikapanojo iš lipnios masės ir, man net nespėjus nusistebėti, nudūmė  tarp kamieno vingių, jau spėjusi pamiršti savo šapą. Dangus šiek tiek apsiniaukė lyg susikrimtusio vaiko veidas. Skruzdės, žmonės, skruzdės, žmonės...