Šventinis

Kirpykloj
švarios kirpėjos -
balti chalatai,
mėlynas dūmas.
O rankos,
tos baltos rankos -
kerpa galvas,
kaip avinų,
skuta barzdas -
o eilė, nemažėja.

O, už langų,
pavasaris šviečia,
nuo bokštų,
nušokusi saulė žvilga.
Debesų skeveldros
į langus daužosi.
Pro pravirus langus
praeina,
vėjų, bet kaip
sušukuotos
merginos,
o vyrai,
laikraščius,
žurnalus skaito.
Čeksi žirklės,
paausyje dūzgia,
kaip bitė,
pykta mašinėlė.

Mus kerpa,
užburtos kirpėjos.
Sidabriniai langai,
sidabrinės kėdės.
O tos, baltos moterys,
glosto mus, kaip mylimos -
veidus,
šukuoja galvas,
kaip angelų -
pakartoja, grakščius
judesius
veidrodžiai.

Pagaliau priėjo
ir mano eilė,
eikš šen -
vaikine, kirptis -
patrumpinsim plaukus,
apskusim šerius,
apdailinsim vyrą
kaip reikalas.

Ir kirptą ir skustą -
Baltakis braukys,
be jokio įsiūčio, pykčio,
vos įžiūrimą,
silpną, stiprėjantį,
ir pagaliau,
gerą eilėraštį užuodęs,
užėjęs į internetą,
išvyniojęs mane,
kaip kūdikį -
skaitys, ašaros -
ne vieną naktį,
ne vieną dieną.