Iš tamsiųjų kla(e)jonių

Pamokyk vėl nurausti -
Dovanok
Aušrinės skaistį,
Ir pasemk rasos
Pirmos pavasarinės.
Pilk sočiai.
Liek ant veido,
Per kojas ir rankas,
Kad atsibusčiau,
Tik akis pramerkus,
Suabejočiau
- Rojus tai?

- Ar?

Žerk, nelabasis,
Ledą gabalais.

O kai išneš juodam maiše,
Neįžiūrėję atvaizdo lęšiukuose,
Tik konstatavę
Staigią neskausmingą baigtį,
Sek iš paskos
Kaip šuo,
Nerandąs vietos,
Kada nurimsta glosčiusi ranka.
Ir guldamas
Ant ką tik supurentos žemės,
Darsyk užspausk
Ir sušnopuok slapčia,
Kad nesitrauksi,
Rojuje sutikęs
Ir neišsižadėsi Pragare.
Kad gimsi man naujais pavidalais
Ir vėl surasi.
Tik būtinai ieškoti pažadėk.

Dabar jau eik,
Naktis bemiegė muistos
Ir purtosi miglų.
Tuoj patekės
Raudonis skruostuose
Ir ilgesys,
Toksai bekraštis,
Kad neapeitum per metus.
Tirpstu.
Deja.
Vėl rytas.