Kai iškrenta plunksnos...

Tamsūs, šalti lietaus lašai papsėjo nuo medžio. Keli lašai užkrito ant besisiūbuojančios virvės. Virvė buvo užkabinta ant šakos ir smarkai rėžėsi į medžio žievę. Raudona saulė pakilusi virš horizonto apšvietė mergaitės lavoną bejėgiškai kabantį ir besisupantį ant tosios rudos, šlapios šakos...Lyg nusigandusi ką tik matyto vaizdo raudonskruostė saulė pasislėpė už tamsaus debesies....Lapas, kuris suposi vėjyje švelniai palietė tamsius mergaitės plaukus ir lėtai nuslydo papilkėjusiu josios veidu...
  Taip...Atsimenu, kaip skaudžiai į mano kaklą įsirėžė virvė. Atrodė, kad tūkstančiai vilkų būtų kandę man i gerklę ir laukę, kol menkutis kraujo lašas pamalonins jų išalkusius nasrus...Vis dėl to, šis jausmas man patiko. Atsimenu, kad eidama iš namų mamai palikau raštelį, teigiantį, kad išėjau pas draugę. Įdomu, kokia buvo josios reakcija, kai ji išgirdo, kad aš pasikoriau...Būtų įdomu pamatyti...Visa tai atsitiko vakar, kai atrodė, kad daugiau nebėra ko veikti šiame pasaulyje. Viskas tada man atrodė pilka ir nyku. Tad pasiėmiau virvę, kurią tėtė visą laiką laikė mašinos bagažinėje, kad ištikus nelaimei kas nors galėtų padėti ir patempti jo mašiną. Na visi kaimynai žinojo, kad mūsų šeimoje trūkdavo pinigų ir, kad normalios mašinos mes neįstengdavome nusipirkti. Tad švelniai tariant,virvę tėtė naudodavo vos ne kas dieną...Taip taip...Toks buvo mano gyvenimėlis. Tad pasiėmiau virvę ir patraukiau į mišką, kur dažnai žaisdavome su sese. Priėjau prie savo medžio, kuriame praktiškai praleisdavau visas dienas. Medis man buvo ta vieta, kur galėdavau atbėgti, kai man sunku ir lūdna...kai man gera ir nuotaika būdavo be galo puiki...Ach...kokios nuostabios dienelės tada būdavo...Tad stipriai užrišau virvę ant to medžio šakos, o kitą galą surišau taip, kaip rodydavo filmuose apie kaubojus...Na bent tiek aš žinojau...Pasilipau ant storiausios šakos ir užsidėjau virvagalį...Ir nušokau...Kelias akimirkas jutau skausmą, bet praėjus porai sekundžių pajutau begalinį dvasinį pasitenkinimą. Išaušo rytas ir ta prakeiktas saulė be galo žlibino man į akis. Rodos, priekaištavo už tai, ką padariau...Bet juk sutinkate su manimi, kad priekaištauti nebuvo ko...Ir dar tie lašai žliaugiantys man per veidą...Ir dar tie nesąmoningi lapai, kurie vis stengėsi užkristi man ant pakaušio. Lėtai slydo mano veidu...stengėsi man perduoti visą savo skausmą ir šaltį...Bet džiaugiuosi, kad nei šalčio, nei nevilties aš nejaučiau...Mane rado sesė...Mačiau jos veidą pamačius mano bedvasį kūną...Mačiau jos akis, kurios, rodos, šaukte šaukė pagalbos. Mačiau jos ašaras...Mačiau susirūpinusius kaimynų veidus pamačius mane-šaltą, bejausmę, pamėlusią būtybę, kuri dar vakar laiminga spardė medžių lapus, nukritusius sode ant pievelės...
Ji švelniu ir raminančiu savo balseliu liepė man atsigulti ant sofutės, kuri, rodos, buvo ne iš pigiųjų..
- Ką tu galvoji apie lavonus?- psichologė paklausė mergaitės.
- Lavonai...Hmmm....Nežinau...Man lavonai reiškia ne daug ką.Mirtis ir laidotuvės. Artimieji ir skausmas. Ašaros ir laimė.
- Laimė?- nustebo ji.
- Na taip...O ar jūs niekada nepagalvojote, kad gyvieji patiria euforiją žinodami, kad tas žmogus esantis karste ne jis?
Psichologė atsistojo. Apėjo keletą ratų aplink kambarį.Tada gracingai pasilenkė prie lango ir pradėjo stebėti lauke vykstančius įvykius...Lašai....Rudeniniai...Tyliai kapsėjo ir barbeno į langą...Šiandien pareiti mergaitei bus šalta.
- Baigėsi laikas...Mokėk pinigus ir dink iš mano kabineto,- tarė ji mergaitei.
Mergytė tylėdama padėjo paskutinius savo pinigus ant stalo ir ramiai išėjo iš kabineto.
  Taip...Atsimenu šį įvykį...Atsimenu, turėjau labai mažai pinigų ir ji tada mane išvijo...IŠVIJO. Man patiko jos užvesta tema apie lavonus. Tai mane be galo paveikė. Eidama pro miestą, visa permirkusi galvojau tik apie tai. Ir galų gale nusprendžiau, kad man patiko lavonai. Ką man jie reiškė? Lavonai man reiškė gyvenimą...Juk esant gyvam taip malonu pagalvoti apie tai,kad neguli dabar karste, kad nejauti kaip kirminai tyliai graužiasi pro tavąjį karstą ir, kad laikui bėgant jie nepradės doroti tavo smegenų. Juk taip gera, kai žinai, kad namuose tavęs laukia tavo artimieji, o ant stalo garuoja karštutėlė arbata. Taip...Lavonai man reiškė gyvenimo džiaugsmą ir laimę. Man laidotuvės sukeldavo norą gyventi,norą trokšti,norą tobulėti ir norą kažko siekti. Mirtis - tai gyvenimas. Gyvenimas - lėta mirtis, kai kiekviena sekundė tavo priartina prie tos pabaigų pabaigos ir tolina nuo pradžių pradžios.
Mergaitė glostė ranką savo tetai. Ji jau gulėjo mirties patale, o giltinė, rodos, kvėpavo į pakaušį. Teta be galo kankinosi. Ją vis pradėdavo traukyti traukuliai, o veidas netikėtai vis išbaldavo...
  O!Atsimenu šį nepartojamą momentą. Tas nepakartojamas valandas,kai praleidavau prie merdinčiųjų. Būdavo be galo gera, kai žinojau, kad tam patale guliu ne aš, o jis. Mirštu ne aš, o tas žmogus. Atsimenu,tetos veidą perkreipdavo skausmas, o aš pasimėgaudama vaidindavau, kaip man jos gaila ir kaip stengiaus, kad ji gyva išliktų kuo ilgiau. Aš sąmoningai stegiausi išlaikyti ją gyvą tol, kol aš pasimėgausiu šiuo nuostabiu agonijus perkreiptu veidu. Kol pagaliau pamatysiu,koks be galo malonus yra skausmas. Argi jūs nenorit išbandyti skausmo? Jūs galite teigti, kad mano iškrypėliškos ir nesveikos mintys, kad aš pati esu nesveika. Bet ar jūs nenorit bandyti to, ko dar neišbandėte? Ar jūs nenorit jausti to, ko dar nejautėt? Aš to norėdavau...Kol neatsidūriau karste, ant kurio buvo užpilta krūva žemių.
Balta suknelė švystelėjo mėnesienoje...Vaikinas sėdėjo ant ežero kranto ir ramiai mąstė. Mergaitė priėjus prie jo padėjo galvą jam ant kelienų ir ramiai stebėjo, koks tada beprotiškai gražus buvo mėnulis...
  Cha!Atsimenu šią istoriją...Nesuptantu iš ku jūs tokių traukiat...Atrodo, lyg būtumėt stebėję visą mano gyvenimą ir dabar parinkę tokias istorijas...Na jūs mane stebinat...Be galo įdomūs jūs žmonės...Na žinot kaip būna...Mėnesiena,žvaigždės, du įsimylėję žmonės...Na atsimenu, kad tada mes buvome nuėję prie ežero. Jis žiūrėjo į švytintį ežero paviršių, o aš masčiau, kad visai smagu būtų pasibučiuot. Na tai aš priėjau prie jo, padėjau galvą jam ant kelių. Jutau, kad jis truputėlį susijaudino ir pasimetė. Ir tada viskas pagal scenarijų. Tylus prilinkimas prie karštų lūpų ir malonus bučinys...

Žmonės - kaip paukščiai...Tyliai pakyla nuo žemės ir pakelia sparnus. Plasnoja lyg paukščiai į saulę palikę savo vargus ir žemės rupesčius. Bet artėjant link saulės plunksnos byra ir pasidaro ne tokios tvirtos, glotnios ir spindinčios kaip kad buvo pakylant.
Matyt, aš plunksnas pamečiau per anksti...Bet juk nuo žemės taip pat dar nebuvau pakilusi...