Už stiklo...

Už stiklo
sninga gyvenimu
lyg Dievas baksnotų
pirštu
į ištroškusią sielą...
todėl užmerkiu akis
ir leidžiu išeiti,
išgerti, nors ir visą
dangų į save pasiimti,
ką noriu – palikti...
... bet niekas nesiskiria,
tik tirpsta gabalais
su visais atminimais,
slysta lyg būčiau
šešėlis...



o Jis
o Jis nusišypso,
palinguoja ant kulnų
ir palaukia, kol
atmerksiu akis



ir vis dėlto sninga.
Už stiklo.





                                                      (sėdint ant palangės ligoninėj)