Aš – saulė

Aš niekad neleidžiuos ir neteku niekad,
Kaip svorį ant virvės aš įsuku žemę –
Ji skrenda ir garso bangų nepalieka,
Lyg būtų į burną vandens pasiėmus.

Ji erzi po savo mažytį atšlaimą
Ir kraipos į šonus, kaip šokančios mergos –
Man rodos, ji dūsta ir rūksta savaime,
Pro debesį juodą matau prasiskverbus.

Aš verdu, maišausi, iš karšio pašėlus,
Išspaudžiu į erdvę kvantinę vibronę,
Aš niekad nemačiusi savo šešėlio,
Tik mėnuo juo džiaugias kaip žemėje žmonės.

Kas dega kaip aš – siautulingai ir garsiai –
Šešėlių dulksnos į erdves nepaleidžia,
Kas skrenda prie manęs, pavirsta katarsiais
Ir savo atomais išsklidusiais žaidžia.

Kai žemė ant savo ašies kibildžiuoja
Ir atsuka dalį pajuodusio veido,
Aš šviesinu jai ir kalnynus ir gojus –
suspindusius kvantus į erdvę paskleidus.

Ir spindulį mano sugėrus baltybė,
Žaliom akimis į erdves pasidairo –
Išauga ir medžiai, ir žolės, ir grybai –
Lyg būčiau jų būvio vienintelis vairas.

O ten kur naktis apsižioja jos dalį,
Pasklinda ramybė nežinoma šviesai,
Nors spindi per naktį mėnulio medalis –
Jis tvyla užgesęs kaip juodi degėsiai.

Tik mano šviesa jam sidabrina veidą,
Jis gelsta kaip nieko nemačius mergaitė –
Pabėga šešėliai šviesos pasibaidę
Ir miega tarpeklio rėvoj susiraitę.

Pasaulis jo visas kaip žemė juoduoja,
Nematė jie karščio ir kiauro degimo,
Kur mano gilybė liepsnas atrajoja
Ir skyla atomai dorai net negimę.

Aš tampriai suaugus su erdvių pasauliu,
Kur šviesmečiams toliai ir greičiai paklūsta,
Nesu aš didybė, nei visko pusiaujas –
Tik dulkė kur kosmoso vėjai supustė.