Aš, Mykolas Jasiūnas

*    Neatrodė, kad galėčiau klysti - girdėjau, kad dainuoja jautriai, mielai, teikiant viltį, kad atsiminsiu ir norėjosi pačiam žioti burną ir padėti dainininkui:

                                Devinti metai, kaip viena diena
                                  Devyni metai, kaip viena  diena
                                  Kai nebuvau daržely...
   
    -Vidini, girdi? 
    - Taip. Dainuoja. Ar tik ne Jasiūnas iš Velykių? Sakyčiau, kad jis, - pasakė ir, pridėjęs pirštą prie lūpų, prašė tylos.
                                 
                                  Užaugo augo žalios rūtelės,
                                  Užaugo augo žalios rūtelės
                                  Trim devyniom šakelėm...
   
    - Jis. Tikrai jis, - ryžtingai pasakė ir, išlaisvinęs krūtinę nuo atodūsio, palenkė kaktą arčiau jos ir žegnojo: Vardan Dievo Tėvo ir...
    - Ką čia dabar sumanęs? Ne bažnyčioje juk. Ir ne giesmę girdim. Eik toliau su tokiu kryžiumi.
    - Jau tuomet jam buvo aštuoniasdešimt treji. Pridėki dar per šešiolika. Man atrodo, kad mudu gerokai pavėluojame persižegnoti.
    Patylėjau, užspringęs tyla, o netrukus ir pats persižegnojau. Ne amžini, o ir ne dažnas prisiliečiame prie  šimto. Bet šį kartą mudviejų kryžiai nuotaikos nekeitė. Atmintis pagyvėjo galbūt todėl, kad ir priežastis įtaigi – tik tik po Velykų karieta įvažiavo į Velykių kaimą netoli Panevėžio. Dabar atsitinka kažkas  panašaus - vėl išgirstame Velykius, tik šį kartą  jau laukiant Velykų. Tomas Vaisieta kažkur, o tuomet jis irgi karietoje.
      - Ėgi, Tomai, tavo balsas drūtesnis - sveikink. Atvažiavome.
    - Gaila, kad karieta nepraturtėja stipresniu vežėjo balsu. O pilvas kaip alaus bačka. Atrodo, kad jame dar vis Velykos.
    - Ne pilvais žmonės sveikinasi, - nepasidaviau šmaikštaujančiam Tomui.
    - O! regis, net ir to nežinojau. Žiūrėk, koks esi galvočius. Tačiau, mielas Pranai, kur pažiūriu, visur dar Velykos. Negi todėl, kad esame Velykiuose?
    Būtent tuomet ir išgirdome jį, Mykolą Jasiūną. Ir labai nuoširdžiai patikėjome, kad mūsų kelionėse įvyko kažkas labai gražaus - dar nesuspėjus pasisveikinti, žmonės mato mus ir priima ne tik su duona ir druska.                                 
                                 
                                  Kur šakutėlė, ten gegutėlė,
                                  Kur šakutėlė, ten gegutėlė
                                  Tris vakarus kukavo

    Ir atsimenu, kaip džiaugėsi Tomas Vaisieta.
    - Argi ne nuotaikingesnis toks mūsų pasirodymas? Mokykimės, vežėjau, kol ačiū Dievui, dar yra iš ko pasimokyti. Atrodo, kad skubame į vestuves. Bet ne. Ne į vestuves, - ir nedvejodamas, paėmęs iš manęs vadžias: - Tpruuu, Ygaga, - stabdė karietos žirgą, o lipdamas iš jos: - Toliau ne žingsnio, ponai. Atvažiavome ir manau, kad pirmiausia reikia susitikti ir pasisveikinti su pavasariu. - Ėmė žirgo apynasrį ir paragindamas išsuko karietą iš kelio į pradėjusią žaliuoti pievelę: - Supratot? - paklausė ir buvo laimingas it mažas vaikas, suradęs žaislią. Tai buvo toks pasaulis, kad ištrūkus iš miesto, pravažiuoti jį, nepasižiūrėjus jam į akis, nebuvo įmanoma. Po minutės kitos karieta liko tuščia, o Vaisieta, Vidinis ir aš sėdomės kaip kam geriau patikę ir žiūrėdami į dangų, girdėjom:
 
                                    Tolei kukavo, kol iškukavo
                                      Tolei kukavo, kol iškukavo
                                      Iš močiutės  dukrelę...
   
      Tomo akys kaip mudviejų su Vidiniu irgi įsegtos danguje ir neatrodė, kad jis galėtų būti aktoriumi. Net žodžiai buvo tokie, kad juos reikėję matyti kaip pavasario peizažo fragmentą.

TOMAS. Tai vyturys. Nedidelis kaip žmogaus širdelė paukštukas, o sutelpa visas pavasaris. Antai, pažiūrėkite, kaip gražiai, džiaugsmingai jis kyla į dangų. Per televiziją girdėjau sakant, esą, parskrido vieversys. Tfu! Atsiprašau, bet dar kartą – tfu! Kaip menka žinoti ir va, kaip kilnu ir džiugu pačiam pamatyti. Pažiūrėkit, atrodo, kad šimtu metų jaunesnis. Nors iki  šimto dar gyventi ir gyventi.

    - O  antai, kas ten, Tomai?

TOMAS: Varnėnai gi, ar kaip norit sakyki - špokai, šnekučiai.  Praeis kiek laiko ir atbuks, atšips mūsų jausmai. Negebėsime pajausti, koks gražus yra paukštis. Dabar gi atrodo, kad mes, ko gero, tikrai į vestuves išvažiavę. Kodėl taip neapdairiai pareiškėme, kad – ne, ne į vestuves. Vieversys prie vieversio, varnėnas prie varnėno. - Ir truputį kilstelėjęs balsą: - Žmogau, ėgi mielas dainininke, neužsimiršk...
                                 
                                      Močiute mano, senute mano
                                      Močiute  mano, senute  mano
                                      Vaduok man iš vargelių...
     
    - O kas antai ten, Tomai?  Matai, kaip mėtosi. It kadrilį šoktų papievyje.

TOMAS: Pempės arba knyvės, kad jas dzievulis mylėtų! Seniai mačiau. Kertu lažybų, kad dar daug miesto žmonių nematė pavasario. Be paukščio, be sprogstančio medžio, be šito lauko, vėjo juk nebūna pavasario. O jeigu tik iš pranešimų težinai, kad pavasaris jau yra, bet jo nepaglostęs, tai...  ėgi, tai tas pats, kaip laižyti medų per stiklainio stiklą. Prie pavasario, kaip ir prie mylimosios, reikia ir būtina  žmogui pačiam prisiglausti. Tik tuomet juk gali išgirsti, kaip linksmai venose  sukunkuliuoja kraujas.

    - Tomai, pažiūrėk, pažiūrėk! Lyg baltieji angelai...

TOMAS: Gandrai. Vėlgi porelė. Kaip norite, ponai, o man atrodo, kad tikrasis menas - va kur. Danguje. Kur gandrai, po kurių sparnais atgimstanti žemė. Tikras, arba, pasakysiu- gyvas menas negali būt drobėje. Va kur  jis- danguje, kur  skrenda porelė gandrų. Dangun, kur kyla vieversiai ir kur pabaliais  kadrilį šoka pempės. O ir mūsų  gyvenimas irgi po skrendančio paukščio sparnais. Ar girdite, ką sakau?
    -  O kaipgi, pone? - netikėtai iš pavasario atsiliepė dainingas balsas, -  argi galima  negirdėti tokių žodžių? Tai  kas, kad man 83. Aš dar noriu dainuoti. Aš, Mykolas Jasiūnas, noriu dainuoti.

                                      Dukryte mano, jaunoji mano
                                      Dukryte mano, jaunoji mano
                                      Nebereiks vaduoti
                                      Kad  surištos baltos rankos,
                                      Kad  surištos baltos rankos,
                                      Sumainyti žiedeliai.

    Apsižvalgiau, pasitikrindamas, kur beesu - namuose  ar Savęsp (i)
    - Viskas?
    - Nemanau, Vidini, kad viskas. Bent nenuleiskime akių nuo dangaus. Jis labai panašus į tą. Kai sužinojau, kad Mykolui  Jasiūnui  83 metai, tai, žinai, supratau, kad  jo širdis irgi vaikšto dangumi. Gal mums tik atrodo, kad visi žmonės vaikšto žeme. Kad jie tik purve, tik mėšle, tik prakaite. Ar tu matei, kokios gražios jo akys. Gal tie mūsų paukščiai ir sugrįžta  pasižiūrėti, kaip atrodo tokių žmonių akys? Dažnai nesulaukę net šilumos, jie, žiūrėk, pakyla į dangų ir, nepaisydami nieko, skrenda prie tokių akių...

„Užrašai iš Savęspi“