Shalom arba turizmas žydiškai. Trečioji diena, Negyvoji jūra

Nepaisant buvusių bemiegių naktų, keliamės anksti; mūsų laikas labai suspaustas. Liberalusis mūsų Liber‘is siūlo iškirtinai „Room Only“ servisą, tad pusryčiaujame greta viešbučio esančioje, kiaurą parą dirbančioje skylėje – net nesuprasi, tai parduotuvėlė, ar užeiga. Nepaisant neaiškaus savo statuso, iškaboje teigiama čia esant košerio; teiginio rimtumą iliustruoja prie įėjimo iškabintas laminuotas žalias košerio sertifikatas su krūva autoritetingų parašų ir antspaudų. XIX amžiuje, žmonijai šiurpstant ir išsigimstant nuo besaikio visokiausių „E“ maisto priedų bei genetiškai modifikuotų organizmų vartojimo, košeriniai sertifikatai šypseną kelia tik iš pradžių. Man labai dzin, ar į patiekalą pakliuvusi kiaulaitė buvo paskersta teisingai pašventintu peiliu; tačiau norisi tikėti, jog toji kiaulė gimė, augo ir iki mūsų skrandžių atkeliavo išskirtinai ekologiškomis sąlygomis.

Beje, kiaulėmis mūsų pusryčiai nė nekvepia. Pasinaudojame žydų mėgiamu metodu „pasidaryk pats“ – už prekystalio besisukiojantis vyriokas operatyviai supjausto ir į dubenį sumeta tavo pasirinktas salotas, daržoves, sūrį ir padažą. Rinkinį vainikuoja kelių rūšių tepami sūriai, čia pat išspaustos sultys, šviežia traški duona ir kava. Itin sveiki ir karališkai gardūs pusryčiai.

Stveriam savo lagaminą, artimiausiai parai atsisveikinam su Liber‘iu ir sėdam į mašiną. Šlomo Mazda mus pasitinka šventiškai pasidabinusi už valytuvo užkištu spalvingu atviruku. Atvirukas išrašytas vien tik hebrajiškai, tačiau skaičius ir žydų biurokratai naudoja arabiškus. Nesunkiai susigaudau, jog kažkuri Tel Avivo institucija (gal policija, gal municipalitetas, gal komunalinis ūkis) nusprendė mūsų Mazdą pernakt įsiskolinusią kažkuriam biudžetui 91 šekelį. Mano hebrajų rašto įgūdžiai nėra tiek tvirti, kad žinočiau ką ir kuria kryptimi pasiųsti, tad tik pasiimu atviruką atminimui.

Pajūriu pajudam pietų kryptimi. Išvažiavus už miesto renkamės 4-ąjį kelią, Ašdodo link. Nepaisant ankstyvo meto, kondicionierius tikrai nėra perteklinis automobilio atributas; saulė taip ir kėsinasi ugningu glėbiu apsiausti mūsų Mazdą. Juodą automobiliuko spalvą šiame klimate galiu vertinti tik kaip dar vieną juodo Šlomo humoro apraišką.

Kur kas gaiviau atrodo šalikele besidriekiančios mandarinų giraitės, pasipuošusios oranžiniais vaisiais; jas keičia ryškių spalvų laukinių gėlių pievos ir kibucų sodai. Kelio kokybė ideali; apskritai Izraelio keliai yra puikūs. Sykį nutiesti, jie nemato pragaištingo šalčio-tirpsmo ciklų poveikio, tad Lietuvai būdingų „lopas ant lopo, o jame duobė“ vaizdų čia neišvysite.

Neužsukdami pravažiuojame Ašdodą, ties Aškelonu sukame kairėn. Čia norime aplankyti Yo‘av fortą, išgarsėjusi 1947-48-ųjų nepriklausomybės karuose. Pakeliui mus suklaidina lankytiną objektą žymintis ženklas, tad nublūdijame kiek į šoną. Važiuojame per kažkokios kibucos valdas ir negalime atsistebėti žydų ūkininkavimo sugebėjimais – tokiuose nederlinguose smėlynuose vieną kultūrą keičia kita; javai, sodai, daržovių laukai ir vėl sodai. Visur intensyvaus drėkinimo įranga, nė lopinėlio apleistos ar dirvonuojančios žemės; lietuviams būtų ko pasimokyti, juk lyginant su pirmaprade Izraelio dykyne, Dzūkijos priesmėlis atrodo tiesiog žemdirbio rojumi.

Už kelių kilometrų susigaudome nuklydę, ties Negba apsisukame ir po kelių minučių pasiekiame Yo‘av. Domiuosi ginkluotės ir karybos istorija, tačiau fortas kiek nuvilia. Jame įrengta gana turtinga nuotraukų ir dokumentų ekspozicija, tačiau visa informacija pateikiama tik hebrajiškai, jokio vertimo į kitas kalbas. Tik išėjus iš pirmųjų patalpų, mus užkalbina vienas darbuotojų, ir praneša mums likus tik 10 minučių. Jas nusprendžiam paskirti lauke stovinčiai karinei technikai ir ginkluotei, tačiau tų minučių ryškiai per mažai. Esame išprašomi už vartų, vartus užrakinęs vyriokas įšoka į jo jau laukiantį autobusą su turistų grupe ir pradingsta. Išties kietas fortas, nei arabams, nei mums nepasidavė.

Grižtame į 4-ą plentą, sukame lygiagrečiai jūrai, Gazos ruožo link. Nesakau, kad tikimės ten patekti, net ramiausiais laikais Gaza yra snaudžiantis neapykantos ir agresijos vulkanas; dabar, Izraeliui pareiškus apie 1600 nausėdijų kūrimą Palestinoje mūsų tikrai niekas ten neįleis, tad bent pažvelgsim kaip tai atrodo iš išorės.

Platus ir lygus 4-asis plentas nubėga kairėn, mes renkamės siauresnį kelią tiesiai. Pravažiuojame paskutinius atsišakojimus į Zikimo ir Yad Modechalo gyvenvietes, traukiame link Erezo kontrolės posto; apie mūsų pasirinkto kelio populiarumą byloja asfalto dangoje prasikalę žolės kuokštai. Gaza mus pasitinka niūriomis keliagubomis viena už kitą aukštesnėmis pilkai-gelsvo betono sienomis, pasišiaušusiomis į visas puses styrančiomis spygliuotomis vielomis, apšvietimo stulpais, prožektoriais, garsiakalbiais, stebėjimo bokštais ir filmavimo kameromis. Lėtai riedame išilgai šios sienos, nuo jos dvelkte dvelkia pykčiu ir neapykanta. Svilinanti saulė tik stiprina akimirkos makabriškumo pojūtį. Priešais vartus sueižėjusio asfalto aikštė, asfaltą peraugusi jau ne tik žolė, bet ir krūmokšniai; aikštėje padrikai stovi keli gerokai apipešioti automobiliai, apie kurios maklinėja kelios skarmaluotos žmogystos. Asfaltuotasis kelias pro įvairiausių užtvarų, barjerų ir vartų raizgalynę veda į Gazos vidų, palei išorinę sieną driekiasi gruntinis keliūkštis. Vertindamas mūsų ratuotosios muilinės pravažumą, neryžtingai stabteliu; dar negirdėjau Jericho trimitų, tačiau atgiję Gazos garsiakalbiai mus apstaugia tikrai ne prasčiau. Nežinom, kaip esame lojami, arabiškai ar hebrajiškai, tačiau koks skirtumas - net tarsi koks šiurpas nugara prabėga. Kol tariamės, kaip čia pasielgus, garsiakalbiai prapliumpa nauja lavina. Nepergyvenčiau, jei koks pernelyg jautrus apsauginis savo M-16 prakiurdytų Šlomui Mazdą, tačiau nuosavi kailiai visai kas kita. Paliekam tuos nesvetingus Kaišiadorių rajono dydžio arabų pataisos namus ir grįžtame į plentą. Plentu sukame į pietryčius, Be‘er Ševos link.

Tolstan į žemyną, kelias visą laiką kyla. Nors Mazda naujutėlė, nenubėgusi nė 15. 000km, tačiau kondicionieriumi apkrautas variklis visą laiką dirba tarsi anapus galimybių ribos. Vos pabandžius ką nors lenkti ar šiaip spustelti, automatinė greičių dėžė ima junginėti pavaras žemyn-aukštyn tarsi išprotėjusi. Nežavi manęs šitas aparatas.

Pakeliui dar turėtume užsukti į Izraelio karinių oro pajėgų muziejų po atviru dangumi. Per penkiasdešimt su trupučiu savo gyvenimo metų kariaujanti bent kelis karus kasmet, ginkluotei ir karinėms technologijoms skirianti didžiulį dėmesį šalis tikrai turės ką jame parodyti. Neprivažiavę Be‘er Ševo, nusukame Hatserimo kibucos link; išdidžiai ant stelos pakeltas F-4 „Phantom“ patvirtina kelio pasirinkimą, dar keli kilometrai ir randame nuorodą link Air Force Road. Pasukame, tačiau vietoj aviacijos šventovės papuolam į kažkokį „kosmosą“, sveiku protu nesuvokiamą aplinką. Didžiulėje kalvotoje, keliolikos kvadratinių kilometrų ploto teritorijoje išsimėtęs keistų skulptūrų parkas. Važinėjamės nuo kalvos prie kalvos, mus pasitikusias gigantiškas skruzdes keičia mistinis drakonas, šį kažkoks žemėje nardantis akmeninis sliekas, už kelių šimtmetrių nuo slieko akmeninis fakelas, o tarp slieko ir fakelo ganosi ir mekena didžiulė gyvų avių banda. Privažiavę didžiulį dykumoje stovinti rojalį, po kuriuo tilptų trys mūsų Mazdos, galutinai pasijuntame lyg apsirūkę. Tarp kelių kalvelių nedidelė giraitė, čia pagaliau suprantame kas vyksta. Šį parką pamėgęs Be‘er Ševos jaunimėlis, atvažiuojantis išsidūkti, čia gali nevaržomai palakstyti kalvomis atsivežtais keturračiais, susiorganizuoti piknikėlį. Jie ir užrodo mums tikrąjį kelią į aviacijos šventovę.

Deja! Šiandien penktadienis, žydams švento šeštadienio išvakarės, visur sutrumpinta darbo diena. Karinėje bazėje įsikurūsį muziejų uždarė maždaug prieš pusvalandį, bazės apsauga niekuo negali mums padėti. Gailiai nužvelgiu už tvoros matomą gal 1950-jų „Gloster Meteor“, apraudu savo netektį ir keliaujam toliau.

Be‘er Ševa – naujutėlis žvilgantis miestas, centrinė senoji dalis visai mažytė. Vešli sodintinė augmenija, prašmatnūs namai. Šiame mieste nestojame, judame Dimonos link; ten įsikūręs nacionalinis Mamšito parkas. Angliškai šis vardas skamba beveik nešvankiai, tačiau trumpam užsuksime.

Mamšito gyvenvietei jau pora tukstantmečių; mačiusi ir romėnus, ir Bizantiją. Apeiname miesto liekanas, pasigėrime išlikusiomis mozaikomis, pavaikome po griuvėsius driežą. Išlikę pastatų fragmentai leidžia spręsti apie gyvenvietės mastą ir tų laikų inžinerijos – vandentiekio sistemos, ginybinių įrenginių – pažangą. Įspūdingas reginys atsiveria į tarpeklį, ant kurio pakriaušio ir įsikūręs šis miestas. Dar labiau stebina nūdienos siūloma pseudoatrakcija – greta parko administracijos pastatytos kelios gigantiškos palapinės siūlo išbandyti „gyvenimo romantiką visiškoje dykumoje“. Nepaisant pasiūlymo absurdiškumo, matome ir tokių, kurie linkę tai išbandyti.

Traukiame toliau. Kilometrų kilometrus važiuojame pro didžiules aklinai spygliuota viela apraizgytas teritorijas – kariškiams skirtas zonas. Pakelės nusmaigstytos perspėjimais kelyje saugotis kupranugarių, tačiau nė vieno laukinio kupriaus taip ir neišvystame. Kelias vis dar statėja, lipa į kalnus. Netikėtai persiverčia per keterą ir staigiais serpantinais ima bėgti žemyn – leidžiamės į Jordano slėnį, link Negyvosios jūros. Ties Sodomos miesteliu jau regime jūrą, ją nuo mūsų skiria gigantiška druskos gavybos ir apdirbimo gamyklų teritorija. Baltas Kėdainių „Lifosos“ atliekų aisbergas tik kalvelė, jei lyginsime su dirbtiniais čionykščiais mineralų kalnais. Pakeliui nedidelis konfūzas: valdžia pastatė rodyklę, bylojančią jog čia galime pakilti į kalną ir apžvelgti „Famous Plant Area View“. Neatsispiriu pagundai iš paukčio skrydžio dirstelti į šį makabrišką technogeninį peizažą ir pasuku rodyklės kryptimi. Už kokio šimtmetrio teritorijos savininkai deda skersą ant valdžios nuorodos ir mano ketinimo – kelio užtvaras byloja, jog čia „Private area, no trespasing by cars or pedestrians“. Jei su užrašu dar būtų galima ginčytis, tai su užtvaru – sunkiai. Apsisukam ir čiuožiam toliau, link Ein-Bokeko.

Ieškant viešbučio – vėl konfūzas. Įvažiuojant į Ein-Bokeką mus tikrina apsauga; jų ir paklausiam, kur rasti mūsiškį Moriah Classic. Antras įvažiavimas dešinėn, atsako. Pirmas dešinėje – Leonardo. Antras irgi Leonardo. Toliau paplūdimys, kelios lūšnos ir dykvietė. Už kelių kilometrų miestelio centras; pravažiuojam centra ir čia jau postas kitame miestelio gale. Vėl klausiam Moriah, siūlo apsisukti, būsias priešpaskutinis kairėje. Grįžtame per visą miestelį iki pirmojo posto, ir tik čia susigaudom vietinius apsauginius totaliai painiojant „right“ su „left“. Îtai išsiaiškinę, jau nesunkiai pakliūvam į savąjį Moriah, kuris taip pat tapti spėjęs Leonardo – visuotinės globalizacijos ir monopolizacijos išdaiga.

Numetam savo Mazdą, lagaminą ir sprunkam į pajūrį. Besimaudantys elgiasi kažkaip keistai, tarsi kosmonautai nesvarumo sąlygom. Brendam į jūrą ir čia jau suprantam to keisto elgesio priežastis. Vanduo šiltutėlis ir tirštas, jautiesi kaip spurga aliejuje. Vos įbridus iki krūtinės, jau sunku išstovėti ant kojų – vanduo stengiasi tave pakelti ir parversti; prisotintas druskos tirpalas toks aitrus, kad neduokdie patektų į burną, nosį ar akis. Pūpsai tame vandenyje lyg pripužiamas čiužinys, užpakalis taip ir taikosi iškilti aukščiau galvos. Oda tampa slidi, įgauna kažkokių hidrofobiškų savybių, vandens lašai ja ritasi vos ne taisyklingo karoliuko pavidalu. Čia poilsiaujantys dar ir storai tepasi kažkokia neva gydomąja pliurze, kuri „Dead Sea Mood“ pavadinimu dosniai pardavinėjama vietos parduotuvėlėse, išfasuota 5-10 litrų talpos kibirais. Iki soties pasimėgavę šiais pojūčiais, čia pat paplūdimyje lendame po dušu ir grįžtame į viešbutį vakarienės.

Greitosiomis užkandę (patiekalų kokybė tikrai atitinka viešbučio žvaigždžių skaičių; ėriukas tiesiog tirpsta burnoje), nusprendžiame keliauti į miestelio centrą; iki jo keli kilometrai. Ėriukas su garnyru ir alus kužda rinktis automobilį, Crysta siūlo mankštą kojoms. Proto ir skrandžio ginčą nulemia Crystos mestelta frazė „Ką, slabo? “; einame pėsčiomis. Sutemus nurimo bet koks vėjelis, pajūrio dykvietė užversta kažkokiais vamzdžiais ir kitokiom šiukšlėm, tad mėklinam palei plentą. Per dieną įkaitusio asfalto masė tvoskia karščiu lyg Marteno krosnis; jau už kokio kilometro pasirinkimu ima abejoti ir Crysta. Pasiekę miestelio centrą ir nusukę nuo plento, pasijuntam kur kas geriau – asfaltas nebekaitina padų, nuo jūros padvelkia bent šiokia tokia vėsa. Tarp čia vaikštinėjančių vis daugiau ima rasti grupelėmis besitelkiančių arabų – palestiniečiai ar jordaniečiai, dirbantys čia esančiuose viešbučiuose. Jie trinasi šaligatviais, kūrena laužus skardinėse kepsninėse, rikdo grotuvus savo kniaukiančiai-murkiančiais motyvais; vienas-kitas laksto nuo grupės prie grupės kokia nors išklerusia lupena, pro kurios langus virsta tie patys motyvai. Ne itin maloniai nuteikiantys vaizdeliai. Ne smurtu, o pasišlykštėjimo iš pajūrio išginti poilsiautojai blūdija arčiau apšviestų centrinių gatvių; tvarkos iliuziją kelia nebent kartkartėm pajūriu praeinančių iki dantų ginkluotų pasienio apsaugos karių grupelės – anapus neplačios Negyvosios jūros jau Jordanijos krantas.

Dar prisėdame pajūrio kavinukėje pakartoti sulčių ir alaus, užsukdami akies paganyti į įvairias parduotuvėles, pereiname per miestelį. Grįžtant arabai jau tiesiog ant šaligatvių tiesiasi čiužinius ir skudurus, aplink ima sklandyti šiukšlės ir laužų dūmai – naktis priklauso jiems. Nebetoli ir vidurnaktis; pakalbiname kažkokio tarnybinio autobuso vairuotoją, jis nurodo vietą, kurioje už 15 minučių pasirodys Leonardų „shuttle‘as“ – iš ir į mūsų miestelio galą kursuojantis viešbučių autobusiukas. Sulaukiame jo ir keliaujame ilsėtis; rytoj mūsų laukia Jordanas, Jerichas ir Jeruzalė.