Discussio

                                    8. tiesa

                        Buvo toks laikas, buvo,
                        Kai melagiai dingę -
                        Žemėje, danguj, sapne,
                        Rašytame ir nerašytam Žody
                        Visi žinojo:
                        Kas įkrito ausyse
                        Yra tiesa.
                        Ir akys, iš toli sužiurę Šklėrių link,
                        Neboja pasakyti jos:

- Be Dievo likom, žmonės,
Nes jis atėjo būti žmogumi.
Ir nemanykite, esą,
Metamorfopsija
Susirgo Šklėriai.
Miškinis vaikščioja žeme,
Net neįtarsi, kad ateivis –
Išnokęs iki tėvo, kresnas.
Tokį nors į paveikslą dėk!
O neseniai juk buvo Dievas.
Savo valia būties jo atsisakė.

                    Buvo toks laikas, buvo,
                    Kai melagiai dingę -
                    Upelių vandenys patvinę,
                    Pakilo plaukt giliau -
                    Kokia graži esi, gimtine,
                    Kuomet be melo, su tiesa.
                    Kuomet nereikia klaust:
                    - Kodėl? Iš kur mes čia atėję?
                    - Kodėl, kai auga, tik iš žemės
                    O šaknimis – į ją?

AŠ
Maniau, kad gal palepinsiu save
Šituo dvasingu gražumu
Ir būsiu it bevardis
Gimtinės kraštuose.
Bet - kaip?
Jeigu tiesa
Užgriuvo visą kraštą,
Jei reikia pasakyt daugiau,
Negu lig šiol galėjau.

Ne pirmą kartą juk iš žvyrduobės
Į šviesulius dangaus žiūrėjom.
Akis išdegino bedugnių toliai
Ir žodžiuose dejavo sumaištis -
Kodėl taip esame nutolę,
Kad net nemokame, Visatos broliai,
Žinot vieni kitų?

Virš miško skraido varnas Golius
Mes meldžiames kartu -
Išaugo čia.
Jau sensta čia.
Ir niekas iki šiol nežino dar,
Kad jo lizde Vidinis išperėtas.
Na, žinoma, jisai - ne Lizdeika
O varno lizdas - ne erelio,
Bet vis dėlto ne pėsčias
Ir seniai jau pastebėta:
Vidinis - vietinės reikšmės poetas.

Stebuklai turi savo pradžią.
Ateina iš toliau,
Kaip žiedas, kad išsprogtų.
Iš čia daug kartų kilome į sapną
Ir mokėmės ištvert save,
Kad ir be sapno
Grįžtume atgal,
Išlikdami tokie -
Šilais pamėlę,
Žody paprasti,
Iš šaltinėlių vandenilį gėrę,
Lig bambų smėly įbristi...

Šilinių krašte!
Su tavim, kaip savo prigimtim -
Visur ir visuomet kartu.
Matyt, net Dievui įkyrėjom,
Kol juodžemiu laukus apsėjom,
Kol leidomės į Savęspi giliai
Ar ratais Grįžulo
Padangių skliautas važinėjom,
Žinodami, kad būtinai sugrįšim čia.
Ir ištarė kažkas iš mūsų
- Ateik, o Viešpatie, ir žmogumi
Savo pasaulyje gražiai pabūk.
Ir štai gėlė daigelį kelia –
Atėjo...
Į skaudžiausių kryžių šalį,
Bet jie nesikalba su Miškiniu.
Lyg jaučiasi, kad juos išdavęs.
Kaip paprasta sakyt
- O Dieve, išdavikas!
Apleidi  mus
Net mirti be tavęs nemokam.
Ir nieks neklausia:
- O Dieve Tėve,
Kaip piešinelyje atrodai?
Baisu kai kryžius uždengia portretą.
Juk žinom - jis vėliau,
Tik nuodėmems priimti
Ir lūpom sukalbt maldas.
Aš sugrįžtu į kraštą  gimtą
Išgirdęs šauksmą -
Dievo reik ieškoti Žmoguje,
O tik paskui
Kartu su juo - į dangų...

(tikiuosi b. d.)