Shalom arba turizmas žydiškai. Antroji diena, Tel Avivas

Lipame iš lėktuvo. Oro uoste tikimės ypatingo Mossad’o ar kitokių spectarnybų dėmesio, tačiau sulaukiame tik pakankamai nuosaikios imigracijos kontrolės apklausos: ar mes kartu, kiek dienų būsime, kur planuojame lankytis Izraelyje ir pan. Po kelių minučių pasuose jau turime spaudus, leidžiančius Izraelyje būti 3 mėnesius. Jei Mossad’as dėmesį ir rodo, tai taip delikačiai, kad mes jo nejaučiame.

Atsiimame lagaminą ir traukiame link automobilių nuomos biurų. AVIS, Hertz ir Budget biurai nugulti interesantų, darbuotojai vos spėja suktis. Sixt’o stalas tuščias, tik telefono aparatas ir skelbimas su nurodytais numeriais, kuriais turėtume paskambinti - dar viena Šlomo įnešta nacionalinė ypatybė. Paskambinu, mums pasiūlo eiti tiesiai į Rent-a-Car parkingus. Ką gi, pėdiname.

Parkinguose susirandam Sixt’o kontorą. Keturios ryto, Šlomo samdytiniai apsnūdę ne mažiau nei mes. Pagaliau visi dokumentai supildyti, mums atvaro automobilį. Šįsyk mums sekasi kur kas labiau, nei Šlomui. Visos pigenos jau, matyt, išdalintos, tad peršokam iškart per dvi klases - vietoj B klasės Fiat Punto gauname E klasės Mazda-2. Net ir peršokus tas klases, Mazda savo dydžiu, spalva ir talpumu visiškai identiška mano kuprinei. Pradžioje net sunku apsispręsti, ką į ką įdėti...

Pajudam iš parkingo. Ne be greta stablelėjusio vyruko pagalbos susigraibau, kaip išsigauti per sudėtingą parkingo užtvarų ir barjerų sistemą – visi užrašai kažkodėl tik hebrajiški. Antra bemiegė naktis irgi nepagreitina neuronų srauto makaulėje. Mano Garmin navigatorius su Europos žemėlapiais taip pat išeina penkių dienų atostogų – naudos iš jo tik kaip iš paprasčiausio kompaso, Izraelis jam yra terra incognita. Prie automobilio Šlomas-sikstas pridėjo tik žemėlapio tipo špargalkę; kaip žemėlapis pernelyg nyki, užtat vien stambiu raudonu šriftu atspausta pastaba ko verta – Dear User! When you travel or drive in Samaria, Judea, Jerusalem or other area, please contact with Israel police or army representative for security.

Na, kol kas mes dar turime savo 2001-ųjų Berndtson&Berndtson. Judu pagal jį ir kelio ženklus. 1-uoju greitkeliu įčiuožiam į Tel Avivą ir sykį-kitą nuklydę bei apsisukę patenkam į savąją Allenby gatvę. Šiaip jau Tel Avivas nėra klaidus, kaip ir bet kuris kitas uostamiestis – koks nors Amsterdamas, Sankt-Peterburgas ar mūsiškė Klaipėda. Pajūriu nutįsęs makaronas, tereikia susigaudyti kur šiaurė bei kurioj pusėj jūra, įsidėmėti kelias pagrindines magistrales ir bendra orientacija užtikrinta. Allenby siaurėja, iš magistralinės gatvės tampa siaura gatvele, įsiremia į jūrą ir čia pamatome savąjį Liber SeaShore. Stojame netoliese, visur stovėti draudžiantys ženklai, bet gal velniai nenujos. Apie šešias ryto, jaučiamės neišsimiegoję ir nukvakę. Pėdinu prie viešbučio, po lietuviškų šalčių trumpomis rankovėmis maloniai vėsu. Viešbutis užrakintas, kodinė spyna prie durų, darbo valandos – nuo 9 iki 16. Skambinu rezervacijos dokumentuose bei ant viešbučio durų nurodytais telefonais, atsiliepia atsakiklis – totaliai liberalus Liber’is. Šioje liberalybėje vienintelė gyva būtybė – šaligatviu pirmyn-atgal šiukšles šlavinėjanti žmogysta, nė neketinanti tų šiukšlių susemti.

Grįžtu į mašiną pas Crystą. Apsukame kvartaliuką, parkuojamės greta esančio milžiniško Opera-tower aikštelėje, bandom užeiti puodeliui kavos. Kelią užtveria tingūs apsauginiai; net kavai dar per anksti. Pereinam gatvę, atgal link Liber’io. Kažkokio išblukusio skelbimo kampe – dar pora telefono numerių smulkiu šriftu. Skambinu jais, netikėtai atsiliepusi žmogysta pažada už kelių minučių pasirodyti. Išties, pasirodo toks liesas murzius ir mus įsileidžia. Nežinau, sako, kas čia kaip ir kur jus dėti, tačiau imkit raktą ir eikit į numerį. Prauskitės, miegokit ar dar ką, paskui bus valdžia kontoroj, tada galutinai susitarsit.. Auksinis žmogus, nusprendžiam vienbalsiai.

Mašiną paliekam prie Operos, maunam į kambarį. Ne schick-modern ir ne pats švariausias, tačiau kondicionuotas ir su dušu. Nusilukštenam duše dviejų parų kelio dulkes ir griūnam miegoti.

Kelias valandas nusnūdę pakylam apie vienuoliktą, puikiai išsimiegoję. Keliaujam į Liberio kontorą, susipažįstam su šeimininku. Mėgstamiausias šeimininko žodis yra pabrėžtinai tariamas “mano” – mano viešbutis, mano tvarka, mano konsjerže (geroji mus įleidusi žmogysta ir yra “jo” konsjerže). Sako, jūs, chebra, gerokai per anksti atvykot, teks už parą primokėt. Sakau, tau labai pasisekė, būtum veltui kambarį pralaikęs, o dar ir paskui, va, dvi naktis pas tave gyvensim – darom gešėftą. Ne visai pagal “mano” tvarką, sako, ale darom. Bus ne 67 dolcai, o 40.

Pagalvoju, kad dar prieš kelias valandas būtume jam mielai dukart po 67 sumokėję, kad tik nugriūt rastume kur. Sukertam rankom, gešėftas įvyko. Paduodu 100 dolerių, grąžos gauname sąžiningą skaičių šekelių. Šekelius matau bene pirmą sykį, spausdinti greičiau ant plastikinės plėvelės, nei ant popieriaus. Čia kad kišenėje dvidešimtinę pamiršus ir marškinius išskalbus infarktas neištiktų, jie nesusigadina - juokauja sekretorė. Juokauja rimtai, be šypsenos, matyt, dar viena nacionalinė ypatybė. Primetu EUR/LTL ir USD/LTL kursus, palyginu su EUR/ILS ir USD/ILS. Išvedus šią nesudėtingą lygtį, gaunu 1, 47-1, 48. Nuo šiol tai bus paprasta, dalink kainą šekeliais iš pusantro – ir turėsi litus. Nepaisant santykinai nedidelio šekelio ekvivalento, absoliučiom valiutomis čia viskas kainuos pusantro karto daugiau nei Lietuvoje; tiek kuras, tiek maistas, tiek paslaugos. Ir, tiesą sakant, kiek per šias dienas nesidairiau – o krizės nė padujų. Matyt, jiems gana arabų...

Beje, Izraelis bene vienintelis mano aplankytas kraštas, kur mokant vietoje viešbutis kainuos pigiau, nei rezervuojant per agentūras. Guliver Travel Agency sumokėti 59 eurai lygūs 79 USD, mokant vietoje Liber’is būtų kainavęs 67 USD už naktį. Neveltui nūdienos konservatorių patriarchas į rinkimus ėjo su šūkiu “Geriau patyręs”... Kovo 11-oji, patriarchas šiandien Lietuvoj švenčia neprigulmybę, gi mes tuo tarpu keliaujam pažinti Tel Avivo.

Įdienojus Tel Avive karšta, +33ºC. Kertame gatvę, ir mes paplūdimy. Nusiauname, smėlis net svilina. Išilgai jūros driekiasi pavėsinių eilės, daugelis drybso būtent pastogėse. Tam tikrais tarpais įrengtos gelbėtojų-medikų stotys, dušai, geriamo vandans fontanėliai. Maudymuisi skirtas saugias zonas nuo atviros jūros skiria už poros šimtų metrų nuo kranto iš stambių akmenų suversti bangolaužiai. Sausu smėliu eiti per karšta, tad brendame palei vandenį. Vanduo šiuo metu laiku dar ne arbata, šiltas, tačiau gaivus. Žvelgiant išilgai kranto į akis krinta ryškus kontrastas – begalinės jūros erdvės vienoje pusėje, ir architektūriniais fokusais tarpusavy rungtyniaujantys viešbučių dangoraižiai kitoje. Žmonių pajūry daug, dominuoja jaunimėlis. Maudosi, žaidžia, laido aitvarus, kaituoja. Daug jaunų šeimų su mažyliais. Apskritai, po šios kelionės susidarė įspūdis, kad žydai gyvena vaikams ir dėl vaikų. Su demografija pas juos tikrai viskas tvarkoj.

Traukiame į pietus, link senosios Jafos. Retsykiais anapus bangolaužių nuzvimbia kranto apsaugos kateris ar pradūzgia helikopteris – vėlgi saugumas. Pakeliui užsirioglinu ant molo ir pasilabinu su vietiniu, bandančiu meškerioti jūroje. Sekasi jam nekaip, krevetės tęžta saulėje, o tepagavęs kelis sprindžio dydžio žuveliokus.

Pajūris dabar užgriozdintas statybomis, einame tolėliau nuo jūros. Praeiname apmirusį, apleistą delfinariumą, už jo Čarlzo Kloro parkas. Klimatui adaptuotis dar nespėjome, vos nutolus nuo jūros karštis sunkiai pakeliamas. Mes ne vieniši nelaimėje savo, todėl ir čia kas kelis šimtus metrų sustatyti vandens fontanėliai – gali atsigerti ar apsiprausti.

Jafa – istorinis Tel Avivo centras ir Senasis uostas. Glumina prišniaukštos ir šiukšlinos Jafos prieigos. Kairėje lieka Laikrodžio bokštas, ant kalvos viena per kitą kyščioja krikščioniškų bažnyčių (armėnų ir graikų ortodoksų) ir mečečių bokštai – jokių netolerancijos požymių. Sukame pajūriu, kalvos papėde; stebina ryškai smaragdinės jūros skalaujamus akmenis dengiančios samanos. Senasis Jafos uostas - vienas seniausių žinomų žmonijai. Uostas ir dabar veikiantis, laivai susigrūdę taip tirštai, kad net sunku įsivaizduoti bandymą pasiplaukiojimui iškrapštyti kokį laivelį iš uosto gilumos, juolab įburbinti atgalios.

Senojo miesto pastatai vis plečiami ir atnaujinami, tai daroma stebėtinai preciziškai išlaikant stilių ir dvasią. Atkurtą ar naujai prikergtą pastato dalį gali atpažinti tik iš šviesesnio sienų akmens ar plastikinio lango rėmo. Siaura laiptuota Pastero gatvele kylame Jafos gilumon, siaurais praėjimais išsivingiuojame į Segevą. Čia kaitra mus priveikia, ir neriame į mažytę kavinukę atsivėsinti ledais. Ledai namų darbo, vieni užšaldyti moliniame ąsotėlyje, kiti – kokoso kevale; abeji nuostabaus skonio. Šeimininkas dėkoja už komplimentus, tačiau prisipažįsta ledus gaminantis ne pats, jam tiekia viena iš kibucų.

Atsisveikinę išlendam lauk, priešais atguža įspūdingas klegantis šlikėtų-peisuotų-skrybėliuotų vyrukų būrys. Crysta susikonfūzija fotkint tiesiog juos, tad žvingaudamas apsimetu kad pozuoju pats. Jafos parkeliu einame toliau, parkelis tvarkytas pertvarkytas, senove nė nebekvepia. Specialiai turistams įrengtos atrakcijos – Troškimų tiltas (jei, žiūrėdamas į jūrą, paliesi tilto turėkluose esantį savo Zodiako ženklą ir užminsi troškimą, jis turėtų išsipildyti); Ramzio vartai, sumontuoti iš akmenų, parvežtų iš kažkurio Egipto užkampio; Zodiako alėja su keista arka, po kuria mums praeinant fotografas beviltiškai bando sudėlioti kompoziciją iš itin neaerodinamiškų formų jaunosios ir jaunojo, kuris savo išrinktosios fone atrodo išgyvenęs ukrainietišką golodomorą. Fotografo blykstė neturi jokių šansų ryškumu varžytis su nuotakos šypsena.

Šlaitu leidžiamės link Jefeto, pakeliui fotiku fiksuojam linksmai dryžuotą tokį nelyg ir kėkštą ilgu kreivu snapu; kėkštas ar ne kėkštas, bet nenorėčiau būti kirminu toje pievelėje, kurioje tas vikruolis nusprendė pasiganyti.

Kertame Jefetą ir mes jau Blusų turguje. Žinoma, turgus yra turgus, ir čia pakraščiukais yra bandančių prisitrinti beverčiu kiču prekiaujančių apsukruolių. Tačiau gilumoje apstu tikro ir kokybiško antikvaro; kiek stebina kai kurių prekijų tingėjimas bent jau atrūšiuoti sendaikčių krūvas. Čia pat antikvaras – baldai, paveikslai, šviestuvai – restauruojamas, čia pat ir parduodamas. Vieno tokio tiesiog kataloginio odesito krautuvėlėje užsivėžinu aptikta kabinama sienine lėkšte (renku „kelioninių“ lėkščių kolekciją); lėkštė sidabrinė ar bent sidabruota, 1973-ųjų metų laidos, skirta 25 metų Izraelio nepriklausomybės jubiliejui. Odesitas užsišaukia kainą taip, kad gautųsi maždaug po 12 šekelių už kiekvienus nepriklausomybės metus. Nesu tiek patriotiškas Izraelio atžvilgiu, net ir po 10 man atrodo pernelyg nepriklausoma. Mano pasiūlyti 6 šekeliai už metus neužgauna jo kaip patrioto, tačiau skaudžiai žeidžia jį kaip komersantą. Sandėris neįvyksta, Izraelio nepriklausomybė lieka gyventi tėvynėje... Apskritai, Tel Avivo blusų turgus man paliko puikų įspūdį; gal net tikresnį ir gilesnį nei Paryžiaus. Tik tos neįsigytos neprigulmybiškos lėkštės kiek gaila.

Paliekame blusas, traukiame gilyn į miestą. Pakeliui netikėtai papuolam į kažkokių landynių-garažų-autoservisų rajonėlį. Pagal mūsų 2001-jų B&B čia turėtų būti skveras, bet gyvenimas aiškiai nestovi vietoje. Staiga prajuokina per antro aukšto balkono turėklus permestas didžiulis oranžinis pliušinis smauglys – žiūrėdamas į jį ir jo nukarusį liežuvį, šiame karštyje jaučiuosi lyg žvelgdamas į veidrodį. Įkalne užkopiam iki nedidelės tvarkingos bažnytėlės, įkišam nosis vidun; ir ką jūs manote? Vokiečių liuteronų bažnyčia ir Draugystės namai greta. Tiesa, liuteronas kunigas – juodaodis, o vokiečiai į Draugystės namus atvyksta tik trumpai ekskursijai; vieną tokių kaip tik ir stebime. Matyt, esu dar pernelyg žalias, kad suvokčiau šias draugystės apraiškas ir jų niuansus, tad keliaujam toliau.
Bendrai Tel Avivas kelia veržlaus, besiplečiančio ir atsinaujinančio miesto įspūdį. Statybos veja statybas, kuklūs ir nudrengti 1950-60-ųjų pastatai palaipsniui virsta naujais, moderniais ir skoningais namais. Mūsų kelias centro link gula Eilat ir Derekh Yafo gatvėmis, čia dar vis dominuoja apšepę XXa. vidurio statiniai. Tačiau tai prekybiniai kvartalai, tad į aptrupėjusius pastatų fasadus žvilgančiais svetimkūniais įsipiešia parduotuvėlės rėkiančiomis iškabomis – „Milan“, „Vogue“.

Išeiname į Rotšildo bulvarą. Čia greičiau sakytum besąs kokiam Pietų Šveicarijos, Prancūzijos, Ispanijos ar Portugalijos provincijos mieste. Itin jauki, žalia gatvė su pėsčiųjų zona gatvės viduryje. Išilgai gatvės tęsiasi nedideli kolonijinio stiliaus dviaukščiai ar triaukščiai. Kažkada ši dalis buvo vadinama „Baltasis miestas“, nes visi pastatai buvo dažomi akinančiai balta spalva; bandau įsivaizduoti nuostabų kontrastą sodriai žalioms palmėms. Dabar juos jau dažo kas kaip nori, už jų nugarų pridygę daugiaaukščių komercinių ir gyvenamųjų pastatų, tačiau bulvaras vistiek labai mielas.

Diena jau senai persivertusi į antrą pusę, tad po truputį uždarinėjame pirmosios pažinties ratą, ramia ir ūksminga Balfūro gatvele traukiame jūros link. Įsiremiam kažkur apie Allenby vidurį, kertame ją, ir mes jau Karmelio turguje. Karmelis – tik Rytams būdingas turgus, su savo triukšmu, prekeivių klykčiojimais, tampymu už rankovių ir prisiekinėjimais visais dievais, esą jo prekė kur kas geresnė, nei kaimyno. Turgus turtingas įvairiausiomis daržovėmis, vaisiais, kepiniais, saldumynais, žuvimi ir dar daugeliu, kartais net neatpažįstamų dalykų. Paprašytas pasverti pusę kilogramo didžiulių, persirpusių braškių pardavėjas net susikonfūzija – ar tikrai pusę kilogramo, o ne kibiro? Crysta užsidega idėja čia pat pasirūpinti rytojaus pusryčiais (viešbutyje turime šaldytuvą), tačiau pažvelgęs kaip pardavėjas pasveria prieš mus perkančiai tetai kažkokių bananasų, paskui mūsų braškes, į tarpus kelissyk abiem rankomis pasisveikina su zujančiais praeiviais, pasikaso klyną ir skaičiuoja banknotus, o juk jam dar kelis kartus dienoj ir į tualetą reikia – Crystos idėją ryžtingai užprotestuoju. Extreem‘o paieškosim kur kitur, mes gi neturim įpročio skiepytis prieš keliones.

Dar keli kvartaliukai Hajarkonu, ir mes jau viešbutyje. Greitai šokam iš džinsų ir per gatvę maunam į paplūdimį. Kaitra jau kiek atlėgusi, tačiau jūra atgaivina akimirksniu. Ryte bent kiek bangavusi, dabar ji visai rami. Vėsus, gal apie 20ºC vanduo net nudiegia dienos karščio nuvargintą odą. Atsigaivinę apdžiūvame, grįžtame persirengti ir keliaujame į miestą vakarienės. Planuojame pasiekti mums patikusį Rotšildą, tačiau pakeliui nuklystame Šeinkino gatve. Čia, kur reikia ar nereikia kaišiodami nosis, užbrendam į Susetz restoranėlį. Aplinka nuteikia palankiai, čia ir vakarieniaujam. Crysta renkasi vyne troškintas vištos kepenėles, aš viščiuko Stroganoff. Gėrimus renkamės vietinius; 2007-jų Barkan Merlot tiesiog nuostabus, mano pasirinktas šviesus Maccabi alus irgi su charakteriu. Vietinių stipriųjų gėrimų padavėja primygtinai siūlo nesirinkti, anot jos šie nėra iš gerųjų.

Vakarieniaudami stebime miesto gyvenimą. Restoranėlis prie pakankamai judrios sankryžėlės; į sankryžą įvažiavusi mergina pastebi mūsų terasoje sėdintį pažįstamą, užsipypina garso signalais, ir, pametusi automobilį, iššokusi puola glėbesčiuotis. Iš visų pusių kaip mat susidaro kamštis, tačiau visi kantriai laukia, kol atsibučiavusioji patraukia automobilį prie šaligatvio. Prie gretimo staliuko sėdi vyrukas su melancholišku šunimi; pašėręs šunį iš maišelio, šį numeta ant šaligatvio. Dar po kiek laiko ramiausiai ant to paties šaligatvio išpurto pilnutėlę peleninę. Kitapus gatvės esančiame mažyčiame skverelyje – kažkokia triukšminga orgija, spygavimus kaičia kvatojimas, kvatojimą dūžtančio stiklo garsas, šį – vėl spygavimas. Už skverelio keliaaukštis pastatas, kažkurio aukšto languose galime stebėti kažkokio šokio teatro repeticiją; viršutiniame aukšte lyg fitness, lyg ir itin ekspresyvaus sportinio šokio treniruotė.

Jau vėlu, rytoj suplanuotas netrumpas kelias; traukiame link viešbučio. Pakeliui užsukam į dar tebedirbančią parduotuvėlę, apsirūpinsim vandeniu kelionei. Nuotaika tokia, kad tuo pačiu „apsirūpinam“ dar po butelį alaus, prasukam pro Opera-tower parkingą ir, numetę vandenį automobilyje, čiuožiam į paplūdimį. Paplūdimį visai pakenčiamai apšviečia miesto šviesos, nepaisant vėlumos, žmonių daug. Kas vaikštinėja, kas bėgioja, kas mėgaujasi naktiniu pikniku. Kai kas tiesiog deda kuprinę po galva ir gulasi miegoti. Įsitaisome palei pat mūšos liniją ir neskubėdami mėgaujamės vėsa ir alumi. Neilgai trukus, keli arabų vaikigaliai atsitempia benzininį generatorių, prie jo pajungia galingą muzikinį centrą ir užleidžia savo kniaukiantį repertuarą. Idilė dingsta, einame gulti; rytoj toliau versime Izraelio knygos puslapius.