Nuojauta

Nugaras
į eglių šonus -
vėjai kasos.
Kažką kužda,
apledėję
miško tautos.
- Beržai - karaliai,
beržų karoliai.
Žilvičių sidabrinės kasos -
medžiai lyg žmonės,
tarpusavyje samprotauja.

Ir šilumos ir gilumos
užtektų.
Ruduo, vanduo,
į pačią širdį liejasi.
Toks snieginas
ir akinantis
įeinu į vidų.
Saulę,
apkabinęs takas,
pristabdo šaltį,
švariu šerkšnų pavidalu.

Šarmotus paltus
nusivilksim,
paglostysim šuniuką.
Ir likę dviese,
už stalų,
susėsim ramūs.
Alkanas akis subesim
į duoną, druską,
šimtą gramų.

O, tos pupos,
kaip ašaros didžiulės,
visai dar kietos,
ir alus,
dar neputojantis,
šventvagiškai gaivus,
ir geras.
O tavo kojos,
o tavo rankos -
linksmos ir koketiškos -
dilgina akis,
kaip žalios rūtos.