Shalom arba turizmas žydiškai. Pirmoji diena, Vilnius-Praha-Tel Avivas

Turbūt retos yra tos dienos, kad žinių pranešimuose nenuskambėtų šios šalies pavadinimas. Kontekstas retai kada būna šiltas ar malonus ausiai; dažniausiai jis susijęs su karu, agresija, terorizmu. Šalis, kurios istorija ir civilizacija siekia pačius seniausius laikus, o vardas daugybę kartų minėtas perskaitytose knygose – nuo Biblijos, per pasakas iki masonų istorijų. Šalis, per ilgus tūkstantmečius ėjusi iš rankų į rankas. Šalis, pagimdžiusi visas tris didžiausias monoteistines religijas – Krikščionybę, Judaizmą ir Islamą. Šalis, palikusi lemtingą pėdsaką visų bandžiusių ją valdyti imperijų – Egipto, Romos, Bizantijos, Osmanų – istorijoje. Šalis, kurios plotas tris kartus mažesnis nei Lietuvos, ir kurioje gyvena du kartus daugiau žmonių. Ar ne laikas šią šalį ir jos gyvenimą pažinti savo, o ne žurnalisto ar apžvalgininko akimis?

  Žinoma, kad laikas. Šią žiemą su Crysta tvirtai apsiprendžiame tai padaryti. Tik kur to laiko paimti – planus vis sujaukia užgriūvantys darbai ar kitokios greito sprendimo reikalaujančios problemos. Pagaliau kovo 8-osios pavakare tampa aišku, kad pavyks išnaudoti net keturias Kovo 11-osios proga susidarančias išeigines dienas. Vakarieniaudami per 15 minučių priimam sprendimą vykti ir po vakarienės imamės organizuoti kelionę. Išvykstam kovo 10-ą, grižtam 15-tą. Na, grafikėlis atrodo kiek įtemptas, tačiau ne šeštas kartas. Išsisuksim...

  Planuojam skrydį. Pirmiausiai išbandome „salotines uodegas“. Latvių airBaltic, nepailstantis lietuvių dangintojas į svečias šalis, pasiūlo skrydžius į Tel Avivą per Rygą visai padoriomis kainomis, tačiau labai nepadoriu laiku. Tegu juos galai, tuos skrydžių laikus, pašliaužiosim pusdienį po Rygą. Jau bebaigiant skrydžio rezervaciją ir pradedant apmokėjimo procedūrą, „salotos“ imasi savo įprasto triuko – atsiprašo, praneša padorių kainų galiojimą pasibaigus ir siūlo tuos pačius skrydžius imti nepadoriomis kainomis. Būdami padorūs keliautojai, nepadorų pasiūlymą atmetam ir ieškom alternatyvų.
Lenkų LOT su padorumu viskas tvarkoj, tik nėra skrydžio į priekį reikiamą dieną. Dienų kelionei skaičius ir taip suspaustas, taigi lenkams tenka pasakyt „do zobaczenia“.
  Mus gelbėja čekų CSA. Skrydis Praha-Tel Avivas naktinis, kaip ir visų kitų kompanijų, tačiau į Prahą bent keli skrydžiai per dieną. Likimo ironija – Crysta Prahoje temačiusi oro uostą ir nieko daugiau, tai ir nulemia pasirinkimą. Skrydį į Prahą renkamės šeštos valandos ryto; kiek mažiau miegosim, tačiau turėsim gerą dieną Prahai, juolab kad Gismeteo žada +1ºC be lietaus.

  Žemėlapį Crysta jau paruošusi, pavyko įsigyti Aerogeodezijos instituto parduotuvėje Kaune. Puikus laminuotas kelioninis B&B egzempliorius. Kad 2010-aisiais Izraelyje tik kvailys gali naudotis 2001 metais išleistais žemėlapiais, vėliau patirsime savo kailiu. O tuo tarpu pagal jį bei Internetą ir planuojame maršrutą.
  Toliau – automobilis. Kadangi ketiname pamatyti įmanomai daugiau, be jo neišsiversime. Pasiimti norime oro uoste, tik atskridę, ir grąžinti prieš pat išskrendant. Vietinių smulkių nuomos kompanijų oro uoste nėra, rinką užgrobę globalios ekonomikos titanai. AVIS ištikimas savo politikai ir už blusą keturiais ratais užsiprašo krūvos pinigų. Budget‘as striginėja ir lūžinėja; jei jo automobiliai veikia taip pat, kaip ir serveris – kaip nors apsieisim be jo. Hertz‘as nemaloniai nustebina savo kainų panašumu į AVIS. Užtat maloniai nustebina Sixt‘as – kainos pusantro karto žemesnės. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad Sixt‘ą Izraelyje franšize atstovauja vietinė kontora Shlomo Transport, dėl ko Sixt‘as patapo ShlomoSixt‘u. Kas be ko, Šlomas įnešė nacionalinių ypatybių į Sixt‘o kainodarą ir kainas skelbia be VAT (PVM) mokesčio. Nors, net ir su vėliau priskaičiuotu VAT‘u, automobilis išėjo gerokai pigiau, nei išsyk siūlė AVIS.
  Esame dviese, bagažas minimalus, keliai geri; apsieisime ir su mažiausiu automobiliu. Numanau kelyje pasitaikysiant ir skurdesnių rajonėlių, nenorėčiau ten atrodyti iššaukiančiai. Vokiškų automobilių nesiūlo jokia kompanija, matyt, žydiškos alergijos vokiečiams pasekmė. Pigių automobilių klasėje karaliauja italai ir korėjiečiai. Renkuosi Fiat Punto, tik kiek galingesniu varikliu. Crysta dar pažvygauja, kad tame Punto gausiu progą pasijusti socialiai pažeidžiamu – na ir tegu, dar viena atrakcija.

  Dabar viešbučiai. Atskrendam 11-ą dieną paryčiais, dieną skirsime Tel Avivui, nakvoti liksime čia pat. Tiek Booking‘as, tiek Guliver‘is pažeria krūvas viešbučių. Renkamės pagal lokaciją, mūsų orientyrai yra centras, jūra, senoji Jafa. Žinoma, lokacija įtakoja kainas. Čia mus apstulbina kažkoks Liber SeaShore, kuris teprašo 59 eurų – ketvirtadalį nuo visų kitų. Pasitikrinam dar sykį – įsikūręs senąjame Allenby gatvės gale, ir centras, ir jūra, ir iki Jafos gal tik kilometras. Apsupę mūsų Liber‘į, aplinkui išdidžiai stiepiasi Sheratonas, Isrotelis, Opera-tower‘is. Stveriam šitą Liber.
  Sekančią dieną ketiname pasiekti Negyvąją jūrą ir ten apsistoti nakvynei. Sekanti diena – penktadienis, ir tai tampa problema. Viešbučiai arba užimti, arba nenori išsinuomoti vienai dienai, arba pasiutusiai brangūs. Pasirenkame Moriah Classic, įsikūrusį Ein-Bokeke. Penkios žvaigždės, ir  jokios alternatyvos...
  Toliau pagal planą Vakarų Krantas - Jeruzalė, Judėja ir Samarija. O dar ir šeštadienis. Normalūs rezervacijų puslapiai aplink Jeruzalę nesiūlo beveik nieko, vietiniai viešbutukai užimti arba siūlosi rezervaciją patvirtinti per 24 valandas. Mes jau naktinėjame prie kompo, darbų dar begalės, tad nusprendžiame vėl rinktis Tel Avivą – nuo jo iki Jeruzalės nėra nė 100 km. Paskutinės nakties klausimas nekyla – skrydis namo paryčiais, tad nakvosime irgi Tel Avive. Tad tiesiog užsisakome tą patį Liber SeaShore šeštadieniui ir sekmadieniui. Tegul ir žvirblis, tačiau rankoj.

  Pagaliau kovo 10-sios rytas. Lyg tyčia, išvakarėse turiu užsitęsusį susitikimą, grįžtu vėlai, tad lagaminą baigiam krauti panakčiais. Miego vos valanda kita, ir traukiam į Vilnių. Nuotykiai jau nuo pirmos minutės; naktį Vilniuje didelis rūkas, tad CSA lėktuvas neatskridęs. Informacija permaininga, skrydis vis atidėliojamas, galų gale į Prahą išskrendam ne šeštą, o devintą ryto.

  Nusileidę perkamės 24 valandų bilietus visam transportui ir keliaujam į miestą. Skrydis į Tel Avivą tik 23: 55, turime visą ilgą dieną. Viešojo Prahos transporto gali pavydėti bet kuris Lietuvos miestas; schema aiški, padengimas geras, nemokamas miesto planas ir patarimai gyvai perkant bilietą.
  Imuosi gido vaidmens, Prahoje esu anaiptol nebe pirmą sykį. Puikus, ramus miestas; puikūs, ramūs žmonės. Bandau visa tai įsprausti į mūsų turimas valandas.
  Iš metro išlipam Mala Strana, pakylame iki Prezidentūros, nupėdinam beveik iki Hradčanų. Pietums užsukam į mažą seną restoranėlį sūrio kepsniui su Staropramen, toliau Karlo tiltas (čia kiek susipainioju – o kurį gi žalvarinį balvoną ir dėl ko reikia čiupinėt?), Stare Mesto. Nepernelyg šilta, tad periodiškai prisėdam puodeliui grogo. Kas antrame žingsnyje praeiname krištolo-stiklo dirbinių parduotuvėles, kur vis randu progą pasivaipyti iš Crystos: PRAŽSKY CRYSTA_L ar BOHEMIAN CRYSTA_L – kuo ne gimtasis Crystų lizdas?
  Prie eilinio grogo laukiam ir rotušės laikrodžio šou. Mums belaukiant prisistato toks čekas-menininkas-amatininkas ir ima mikliai karpyti iš juodo popieriaus Crystos profilį. Karpinys išties puikus, smagu stebėti, kaip „gimsta juodraštis“, kaip jis tobulinamas; karpinį įsigyjame.
  Įsišnekame, karpo jis ne tik profilius, bet ir architektūrines ar kitas miniatiūras. Klausia, iš kur būsim, gal kokie vengrai – niekaip negalįs įspėti, nei iš išvaizdos, nei iš kalbos. Sužinojęs, jog iš Lietuvos, klausia ar kalbam ir rusiškai. Atsakau klausimu – o kas gi Rytų Europoje nekalba? Tai ir užveda aršią diskusiją, toliau šnekamės rusiškai, ir čia vyrukas išdėsto savo gyvenimiškus pastebėjimus, kurie visiškai sutampa su mūsų pastebėjimais ir darsyk pasitvirtino tolimesnės mūsų kelionės metu.
  Jo paties mama lenkė, tėvas čekas; su mumis laisvai šneka tiek angliškai, tiek rusiškai. Jo biznis paremtas turistais ir bendravimu su jais, taigi kalbų mokėjimas yra labai svarbus. Su kiekvienu turistu – vokiečiu, italu, ispanu – stengiasi bent kažkiek pabendrauti jo kalba. Ir yra tik dvi nacijos, kurios vengia atvirai pasakyti kas ir iš kur esą bei svetur viešai kalbėti gimtąja kalba – tai žydai ir rusai. Nors ir vienus, ir kitus nesunku atpažinti; tiek iš išvaizdos, tiek iš elgesio. Jie laužosi iš paskutiniųjų, bando maskuotis laužyta anglų kalba, išgalvotom vietovėm, kol galų gale jis juos pagaunąs meluojant ir prispaudžiąs prisipažinti.
  Nei jis, nei mes negalime visiškai paaiškinti šio reiškinio priežasčių, tad sutariam pratęsti diskusiją kitąsyk susitikus ir atsisveikinam. Jis eis karpyt kažkieno kito abrozdėlio, mes gi kopsime į Rotušę.
Toliau seka Vyšehradas, vėl grogas, Vaclavo aikštė, Miūstekas, guliašas su kniedlikais vakarienei (čia prispaudžiu padavėją ir pagaliau išsiaiškinu, kaipgi įmanoma „tą bulką iškepti be plutos“; pasirodo, niekas jos nekepa, ji yra brandinama garuose). Restoranėlį pasirinkome labai sėkmingai, po beveik bemiegės nakties nušlifavom beveik 20km Prahos šaligatvių, tad pusiau uždaras restorano užkampis mums tapo puikia vieta poros valandų poilsiui prieš grįžtant į oro uostą.

  Oro uoste tingiai pėdinam savo vartų link. Iki skrydžio dar trys valandos, tad įsitaisome greta vartų esančiame Pilsner Urquell (jame galima rūkyti!) ir pro stiklą stebime besirenkančius mūsų pakeleivius. Be dviejų tokių pat pridususių lietuvių porelės (kad lietuviai, atpažįstu iš skaitomos Saros Brown knygos; kad pridusę, matome iš dažnai iš rankų krentančių daiktų – knyga, šukos, sumuštinis; ką gi, kelionė į Pažadėtąją nėra lengva), erdvę užpildo dviejų rabinų lydima paauglių mergiočių grupė. Jas visas vienija du bruožai – apkūnumas ir nenutrūkstamas ko nors žiaumojimas. Dviejų Izraelio plotui prilygstančių duonos riekių sumuštinis vienoje rankoje ir didžiulis agurkas kitoje; abu mergiotės gerklėje pradingsta lyg ir neskubėdami, tačiau labai greitai. Į akis itin krenta vienas jaunas neurasteniškas palestinietis, pasipuošęs mėlyna kutuota skara, neišleidžiantis iš rankų mobilkos, demonstratyviai besišlaistantis žydams po nosimis. Jo elgsenoje įžvelgiu gana daug elementų, būdingų ir lietuviškiems 1995-ųjų torpedoms ar lietuviško turgaus (automobilių - ypač) veteranams. Po truputį vis daugėja skrybėlėmis ir šlikėmis pasidabinusių būsimų bendrakeleivių; vienišų, poromis ir grupėmis. Vos pasiekę vartų prieigas, traukia iš lagaminų įvairiausius folijoj ar popieriuj įvyniotus valgomus daiktus. Niekaip nesuprantam šito „ritualo“ esmės. Žiaumojimo procesas tęsiasi ir paskelbus įlaipinimą bei praėjus saugos kontrolę. Beje, saugos kontrolė čia vykdoma tik tiesiogiai prieš skrydį ir tik šio konkretaus skrydžio keleiviams.

  Iš Prahos yra tik du skrydžiai į Tel Avivą, abu vienu metu – čekų CSA, 23: 55 ir Izraelio El-Al 00: 05. Po to iš terminalo ištisas dvi valandas apskritai nėra nė vieno skrydžio: reiškia, į Tel Avivą reisai išleidžiami esant tuščiausiam oro uostui – duoklė saugumui. Susėdus lėktuve, keistai nuteikia apačioje, palei įlaipinimo „rankovę“ tykiai stovintis policijos automobilis su budinčiu ekipažu. Jau praėjo laikas kilti, tačiau dar dvidešimt minučių laukiame kažkokio vėplos, įsiregistravusio skrydžiui, tačiau vėluojančio į lėktuvą. Nemiegame antra para, tad tik pakilus susirangome ir išsijungiame; stiuardesės bando įsiūlyti ir košerinių, ir nekošerinių patiekalų, tik mums tai nė motais.

  Dar besileidžiant stebime Izraelio sostinę iš viršaus. Lėktuvas artėja iš Viduržemio jūros pusės, miestas atsiveria ir pasitinka šviesų gausa. Pajūriu nubėga Sde Dov aerouosto pakilimo tako šviesos, tačiau mes jame netūpsim, jis naudojamas tik vietiniams skrydžiams bei karinių oro pajėgų orlaiviams. Miestas išraižytas plačiomis magistralėmis, prismaigstytas įmantriai apšviestų dangoraižių. Pasigėrėję vaizdu tūpiame už keliolikos kilometrų į žemyno gilumą esančiame tarptautiniame Ben-Gurion’o oro uoste. Lenkijos Plonske gimęs David’as Grün’as buvo tikrai nežioplas bičas, jei sugebėjo mokslus baigti musulmoniškoj Turkijoj, vokišką Grün’o pavardę pasikeisti į Ben-Gurion’o, išlikti gyvas begalėj įvairaus masto karų bei peštynių ir tapti pirmuoju žydų valstybės premjeru...

  Pagaliau, 04: 30 Tel Avivo (beje, Vilniaus irgi) laiku, lėktuvas ratais paliečia Pažadėtąją... Shalom, mielieji!