Visi kartu

Grįžo vyrai,
kaip iš karo
ir visi girti,
ir visi įkalę -
po vieną vinį
į atsiknojusį
žmonos kulnelį.

Užplūsta namus,
naujos prekės.
Kiniški daiktai,
po kojom veliasi.
Šypsos sienos,
aukštos lubos,
tarp langų,
gundančios,
raudonos lūpos.

Merkiasi akys,
geros, linksmos,
į vyrus du -
kardus subedusios.
Mažylio,
kojos laibos -
dvi sutilps
į vieną batą.

Šalia prisėdo,
su girtais bernais
ir atsiduso -
grublėtą ranką ištiese,
saldainiai, du linksmi,
ant delno šoka.
O, ant slenksčio,
šešios vištos,
ir gaidys - suprantama,
kaip mano durys,
su niekuo, nedalomas.

Žiūri akys drumzlinos
ir nemato nieko -
nauja diena,
visa pašiurpusi
į girtus veidus,
pažvelgė.
Užgijo senos žaizdos -
užsidarė daržinė,
lyg paskutinis,
senas paštas.

Ir vėl naktis,
ant laiptų,
į duris, pasibeldžia tyliai,
ir vėl visi,
nuo apšnerkštų,
tuščių stalų,
kelias,
ir vėl visi juokiasi,
ir verkia -
visi kartu.
- Ką gali galvoti,
pardavęs Lietuvą,
ir išnešęs
į užsienius kudašių.
Kaip ir čia,
taip ir ten -
girtam gyventi -
neskanu, kartu.