Mėnulis, sūris ir senos svarstyklės

Negalvojau, kad mėnulis sveria tiek pat, kiek sunkvežimis, iki viršaus prikrautas šveicariško sūrio drožlių. Tik ką svėriau savo svarstyklėmis! Bet prieš tai liepiau žmogui su pižama nulipti nuo mėnulio, ir mergaitei su didelėmis akimis išlipti iš sunkvežimio...
Abu jie prieštaravo: mėnulio žmogus sakė, kad jam užvirė vanduo, ir jis turi užpilti savo sultis, o mergaitė sakė esanti oficiali šveicariško sūrio iš Norvegijos atstovė, ir privalanti pristatyti šitas sūrio drožles į prezidentūrą Prancūzijoje lygiai 29h 78min. Nekreipdamas dėmesio nei į pižamuotą kosmonautą, nei į sūrio atstovę didelėmis akimis, aš atsidariau rūsio duris ir liepiau agurkam išnešti mano svarstykles. Kaip ne keista, jie neprieštaravo ir nedėstė savo sąlygų. Paprastai jie sako, jog pirma turiu jiems leisti pakandžioti mano dešinės kojos septintą pirštą nuo pietinės pusės, bet šiandien jiems turbūt gera nuotaika. Lėtai lėtai trys agurkai išnešė senas svarstykles, varomas žiurkėnais. Jos priklausė mano proproproprosenelės septinto vaiko nuo ketvirto vyro draugo pusseserės vaikino broliui, ir dabar jas paveldėjau aš, nes artimesnės giminės gyveno labai toli arba buvo antys. Pastačiau svarstykles po mėnuliu, kad būtų lengviau jį užvaryti. Tada užvedžiau žiurkėnus svarstyklėse ir kuriam laikui palikau, nes jie turėjo apšilti. Žiūrėdamas, kaip žiurkėnai svarstyklėse laksto ir žaidžia šachmatais, priėjau prie pižamuoto kosmonauto ir mergaitės didelėmis akimis. Jie jau nebebuvo pikti, kad jiems sutrukdžiau, ir dabar boksavosi. Iš kur jie gavo ringą? Boksuotis tai galima, bet ringą tai jie turbūt pavogė, begėdžiai! Kai jie baigė muštis, priėjau prie mergaitės ir sakau jai:
- Mergaite, ar žinai, kad vogti bokso ringus yra federalinis nusikaltimas?
- Žinau, berniuk, bet kadangi ringas priklauso mano paršeliui, aš galiu juo naudotis kada tik panorėjus, supranti? - išdidžiai pareiškė ji.
Labai susigėdau ir nuėjau prie kosmonauto, kuris dabar ilsėjosi penktajame ringo kampe. Jis atrodo daug paprastesnis ir draugiškesnis negu ta pasipūtusi mergaitė. Tai ir sakau jam:
- Kas iš jūsų laimėjo?
- Ji laimėjo, negi nematai?! - užriko pižamuotasis. Jis atrodė sugniuždytas. - Jos teisėjas paršelis korumpuotas, todėl ji ir laimėjo, o aš juk ją per kiekvieną raundą talžiau! Kokia neteisybė... - verkšleno kosmonautas.
Nenorėdamas kištis į šių dviejų nepažįstamųjų reikalus, nuėjau patikrinti savo svarstyklių - žiurkėnai jau turėtų būti kaip reikiant apšilę. Atėjęs prie svarstyklių pamačiau dar niekad nematytą dalyką: mano žiurkėnai susėdę prie stalo žaidė pokerį su agurkais. Pakalbėjęs su savo darbo žiurkėnais, išsiaiškinau, jog jiems nusibodo jų darbas ir jie nori atostogų. Jie esą pasiųlę agurkams lažybas: jei žiurkėnai penkis kartus iš eilės laimės pokerį prieš juos, tai agurkai turės perimti jų darbą, o jei agurkai laimės, tai žiurkėnai ir toliau dirbs svarstyklėse ir dar leis agurkam kramtyti mano dešinės kojos septintą pirštą nuo pietinės pusės kada tik jie panorės. Aš atvirai pareiškiau nepasitenkinimą tokiu žiurkėnų savivaliavimu, bet jie tik numojo savo letenėles į mane ir sakė nesijaudint: jie esą pokerio profesionalai. Aš vis dar nebuvau patenkintas savo žiurkėnais, bet aš jais pasitikėjau, todėl atsisėdęs tolėliau ramiai stebėjau pokerio čempionatą. Po devynių minučių žiurkėnai sutriuškino agurkus: kai buvo likęs tik vienas žiurkėnas ir vienas agurkas, senasis mano darbininkas atvertė savo dvi kortas ir privertė žaliąjį agurkėlį išsižioti. Žiurkėnas buvo senas ir patyręs, todėl, teisingai apgalvojęs savo veiksmus, sudarė patį rečiausią pokerio kortų derinį - “Royal flush” - ir paskandino paskutines žaliųjų viltis. Nukabinę nosis agurkėliai vienas po kito sulipo į mano senovines svarstykles ir atsistojo į savo vietas. Tuo tarpu aš dar pakalbėjau su žiurkėnais:
- Kur jūs dabar keliausit? - paklausiau aš.
- Turbūt plauksim i Maljorką, sako ten tikras svarstyklinių žiurkėnų rojus! - su gauruota šypsena snukyje pasakė seniausias iš pukuotukų.
Aš palydėjau žiurkėnus tris žingsnius iki jų lėktuvo. Atsisėdę savo vietose jie ilgai muistėsi, kol surado savo irklus ir žemėlapį. Galiausiai, viską susiruošę, jie pamojo man paskutinį kartą ir išplaukė į Maljorką.
Truptį susigraudinęs aš grįžau prie svarstyklių: jose buvo susirinkę visi agurkėliai, o prie jų stovėjo mėnulio žmogus ir sūrio išvežiotoja didelėmis akimis. Visi pradėjo rėkti, kad reikia greičiau pasverti tą mėnulį, nes jis tuoj pabėgs pietų valgyti. Kažkodėl buvau visai pamiršęs tą mėnulį, ne taip jau dabar jis man rūpėjo, bet vis dėlto sutikau užbaigti pradėtą darbą. Kad būtų greičiau, užvedęs agurkus savo svartyklėse aš juos dar botagu pavariau, taip mano proproproprosenelės septinto vaiko nuo ketvirto vyro draugo pusseserės vaikino brolis darė, kad greičiau paruoštų savo svarstykles darbui. Kol darbavausi su botagu, paprašiau kosmonauto užlipti ant mėnulio ir po truputį užvažiuoti su juo ant svarstyklių. Pižamuotasis nelabai norėjo man padėti, nes per mane jis negalėjo išgerti savo užplikytų sulčių, bet kai pasiųliau jam visą dėžutę džiovintų jūros žvaigždių, kurias gavau “Jūros gėrybių festivalyje”, jis net liežuviu pliaukštelėjo ir nubėgo ieškoti raktelių.
Tikrinau agurkų temperatūrą, kad neperkaistų, kai pamačiau, jog mergaitė didelėm akim verkia. Iš jos milžiniškų akių tekėjo ašaros, kaip vanduo iš perpildyto puodelio. Bet jos veidas neatskleidė jokių jausmų, rodės, jog ji net ne čia. Tarsi jos siela būtų palikusi viduje atsuktą vandens čiaupą, o pati išnykusi ir palikusi tik kūno lukštą.
- Mergaite, kas tau yra? - nedrąsiai paklausiau.
Ji nieko neatsakė, net nepažiūrėjo į mane. Pasilenkiau arčiau: mergaitės akys nemirksėjo, negirdėjau jos kvėpavimo. Girdėjosi tik tik tylus šniokštimas iš jos akių, tarsi pritildytas krioklio virsmas. Aš atsargiai prisiliečiau prie jos peties. Staiga mergaitė susvyravo ir pradėjo kristi, o tuo pačiu momentu, tarsi būčiau palietęs kokį mygtuką, laikas aplinkui sulėtėjo. Mačiau, kaip sunkiai ir lėtai kosmonautas ropščiasi ant mėnulio, kaip agurkai sulėtintai laksto svarstyklėse: pašokdami nuo vienos kojos ir, vos judėdami pasilaikę ore kokias dešimt sekundžių, nusileisdami ant kitos. Mačiau ir mergaitę, vis dar krentančią kaip kokią statulą. Tik aš nebuvau paveiktas laiko tempo. Aš galėjau judėti kaip įprasta, todėl viskas aplinkui atrodė pernelyg keista. Praėjo pusė minutės, o krentančiai mergaitei dar liko ilgas kelias iki žemės. Galėjau tiesiog ištiesti rankas ir laukti, kol ji man po truputį nusileis į glėbį, bet aš tik žiūrėjau į jos ašaras, kurios, bandydamos atsiskirti nuo akių, atrodė kaip augantys varvekliai. Po kelių minučių, vos tik sustingę didžiaakės plaukai palietė žemę, laikas atgijo, ir mergaitė su trenksmu tėškėsi ir akimirksniu sudužo į milijonus šukelių. Jos pavirto į dulkes ir sulindo į šlapią žemę. “Turbūt kosmonautas per stipriai ją talžė” -  sušnibždėjau sau.
Likau sukrėstas, o aplinkinis pasaulis, rodos, net nepastebėjo, kas įvyko. Pižaminis mėnulio žmogėnas, nukirpęs lynus, laikiusius mėnulį pririštą prie keletos žvaigždžių, atvarė tą didelį apvalų daiktą ant svarstyklių. Aš apžiūrėjau jį iš visų pusių ir pamačiau, jog nedidelis plotelis išvalgytas! Pamatęs mano žvilgsnį, kosmonautas prisipažino:
- Čia mano darbas... Mėnulio mėsa labai skani! O mano žmona dar moka ją taip puikiai paruošti, jog negaliu atsispirti. Negi turėčiau misti vien mėnulio kirminais?
  Aš jam nieko neatsakiau. Iš dalies jį supratau, bet negalėjau pateisinti. Tiesiog nuėjau prie svarstyklių ir pabeldžiau į jas. Išlindo vienas agurkas, visas suprakaitavęs ir uždusęs.
- Na ir sunkus daiktas! - sušvokštė jis. - Kokios  dvi dešimtys afrikietiškų karvių ir du šimtai penkios dešimtys nupenėtų šeškų.
- Reiktų pridėti dar dešimtį šeškų, nelabai nupenėtų, nes dalelės mėnulio trūksta. - numečiau žvilgsnį į pižaminį. - Gerai, dabar sversim sunkvežimį su sūriu.
Nuėjau ir pakalbėjau su sunkvežimiu:
- Galėtum užvažiuoti ant tų svarstyklių štai ten? - paklausiau aš.
- O kam tau? - nusistebėjo sunkvežimis.
- Na reikia, norim tave pasverti.
- O tai aš tau atrodau storas, ar ką? - įširdo sunkvežimis.
- Ne, tiesiog noriu pažiūrėt, koks svorio skirtumas tarp tokio sunkvežimio kaip tu, pilno šveicariško sūrio drožlių, ir mėnulio.
- Tu man kažkoks keistas... O kur mergaitė, kuri mane vairuoja?
- Sudužo... Keista, ar ne? - paklausiau.
- Ne, jai taip retkarčiais nutinka, šeimos bruožas. - Nei kiek nenustebo sunkvežimis. - Ji greitai prisikels.
- Tai tu užvažiuosi ant tų svarstyklių ar ne? - pradėjau nebetekti kantrybės.
- Ech... Na gerai, bet turi man kažką duoti už tai.
- Galėsi mėnulio atsikąsti, kol jis pietų nenubėgo. - pasiūliau.
- Sutarta! Visada norėjau mėnulio paragauti. - nudžiugo didžkis.
Pasirodo, tas didelis sunkvežimis buvo lėtesnis už vėžlio ir sraigės mišrūną, o dar kalnas šveicariško sūrio drožlių iš Norvegijos ant jo kupros išvis sulėtino tempą. Praleidus kelias nuobodžias valandas, sunkvežimis vos ne vos užstenėjo ant svarstyklių. Pasigirdo, kaip viduje esantys agurkai suaimanavo. Po minutėlės priėjau ir vėl pabeldžiau į svarstykles:
- Na kaip? - paklausiau.
Iš svarstyklių išlindo tas pats suprakaitavęs agurkas:
- Tiek pat, kiek ir mėnulis. Truputį daugiau, maždaug dešimčia nelabai nupenėtų šeškų. - surėkė jis.
- Lygiai tiek pat kiek ir mėnulis... - sušnibždėjau. - Neįtikėtina...
Staiga mėnulis, pastatytas tolėliau, užsiaugino sau veidą: išsprogo akys, išdygo nosis ir atsivėrė burna, pilna aštrių kaip skustuvai dantų. Visai ne tokių, kokius galima būtų įsivaizduoti turint senąjį gerąjį dėdę mėnulį! Aš sustingęs stebėjau šį vaizdą, o tas vaizdas stebėjo mane. Ibedęs savo aštrų žvilgsnį, mėnuliukas ilgai tylėjo. Darėsi nejauku. Ir staiga... Jis uždainavo: “Oh I’m a gummy bear... Yes, I’m a gummy bear... Oh I’m a yummy tummy funny lucky gummy bear... ”
Vaizdai pradėjo lietis, suktis ir maišytis. Galiausai jie susiliejo į vientisą masę ir subėgo į skylę, nelyginant vanduo subėga į juodą kriauklę. Kelias akimirkas mačiau tik tamsų foną ir girdėjau tą dainą. Tada pamačiau siaurų šviesos ruoželį, vis platėjantį ir po truputį atskleidžiantį vaizdus. Pasigirdo kiti garsai: vėjas, šukuojantis medžių viršūnes, paukščiai, įkyriai bendraujantys savo skardžiabalse kalba, ir balsai... Tylūs žmonių balsai:
- Kęstai, gersi kavos?
- Ai nežinau, aš ankščiau už tave atsikėlęs tai jau gėriau. Bet įpilk, išgersim abu.
Aš realybėje. Išjungiau žadintuvą ir kelis kartus apsiverčiau šiltuose pataluose. Buvau visas apsiklojęs, palikęs iškištą tik galvą. Pro atdarą balkoną sklindantis vėsus ryto oras maloniai glostė veidą. Atsimerkiau. Saulė apkabino apsnūdusias akis. Vėl užsimerkiau, bet šviesa, tarsi pakliuvusi į mano akių vokų vidų, nebenorėjo užleisti vietos tamsai.  Giliai asidusau: prisiminiau įspūdžius iš pasaulio, kuriame kątik buvau. Sapno nuotrupos kaip vaiduokliai dar šmėsčiojo mintyse. “Bet tai kas per nesąmonės... ” pagalvojau. Kelias minutes dar pasivartęs ir pasimėgavęs vasaros rytu, atsikėliau. Rengdamasis marškinėlius pasakiau sau:
- Viskas... Daugiau jokių naktinių užkandžių...