Visa kita – nesvarbu

Pakirdęs vėjas išblaškys sustingusį balandžio rytą,
Kol tu skubėsi paryčiais nežinoma gatve.
O mintys pakely draskys ir kaitins
Dar išlikusius jausmus –
Dalins pasaulį į geltonai juodą, purviną, skylėtą,
Taip pat sterilų, bet grublėtai šaltą,
Palikdamos ruoželį baltą tarsi atsargai, 
Kai nieko kito nebebus.

Gyvybės kvapas šauksis saulės ir lietaus gaivos,
O tu dairysies vėl randuotai sielai atramos.
Bet ne paguodos žodžių, ne svaiginančių naktų,
Ne šurmulio ar ištaigingo „tūso“,
Ne sekančių įsimylėjusių naujų akių
Ir ne šlovės, kur veržias iš ekranų ir viešų kalbų, –
Nors valandėlės ramumos, tylos ir supratimo,
Kruopelės džiaugsmo ir galbūt taurės naminio vyno.