Medžioklė IV

Smarkiai atvėso. Šilti garai veržėsi mums  iš nosies ir sklaidėsi ore. Užlipę įsitaisėme medžiotojų kėdėse ir užsiklojome storais apklotais. Tėvas kiek padūsavo ir  prakalbo:
- Žinai... Jei nenori,  niekas neverčia, sūnau. Tau nieko nereikia man įrodyti, aš tavimi didžiuojuosi ir taip. Dar  pasigausi kokį plaučių uždegimą ir mama neduos man ramybės, kam tave išsitempiau čionai...
- Ne, aš pats noriu. Man patinka.
- Tikrai? -nustebęs tėvo balsas.
- Iki šiol  nesupratau, kodėl tave visa tai traukia. Praleidęs dieną čia, jaučiuos nepaprastai gerai, atrodo, tarsi būčiau pasikrovęs energijos. Dabar niekur kitur nenorėčiau būti.
- Negaliu sau atleisti, kad skyriau tau tiek mažai savo laiko, - susigraudinęs tarstelėjo  tėvas. - Man nesvarbu tu mėgsti medžioklę ar ne, aš tave labai myliu ir esi man brangiausias. Geresnio sūnaus ir negalėčiau norėti.
Kelios ašaros nuriedėjo man skruostais. Apsidžiaugiau, kad jau tamsu ir tėvas jų nematė. Širdy pasidarė  be galo lengva. Galbūt, jei būčiau kartu nevažiavęs, šio pakalbio tikriausiai nė nebūtų. Ne todėl, kad šaltis, nepatogumai ar kitos aplinkybės sukėlė tėvui daug emocijų, bet todėl, kad šitoje savo pažįstamoje erdvėje jis jautėsi saugiausiai ir išdrįso apie tai prabilti. Paskui nutilome, nes nebebuvo reikalo toliau kalbėti, viskas išsisprendė ir paaiškėjo. Trumpam norėjosi užsimerkti ir pailsinti akis.
- Einu nusišlapinti, o tu pasiimk šautuvą ir budėk. Neužtrukus grįšiu.
Linktelėjau.  Pro naktinio matymo optinį taikiklį žvalgiausi į tolį, bet mačiau tik tamsą, jokių ryškių akių žiburių. Tada pastačiau šautuvą šalia kėdės ir trumpam užsnūdau.
  Iš saldaus snaudulio pažadino riksmas. Rėkė tėvas. Kažką panašaus į „Šauk, sūnau, šauk! “. Nespėjęs gerai susivokti stvėriau šautuvą ir kūlversčiais nusiritau nuo kopėtėlių žemyn. Skaudžiai užsigavau kojas, bet nepaisydamas geliančio sopulio pakilau ir lėkiau į tą pusę, iš kur sklido riksmas. Už keliasdešimt metrų nuo stovyklos pamačiau dvi poras blizgančių akių. Viena jų priklausė tėvui, o kita dideliam gyvuliui, berods  briedžiui. Šis buvo prirėmęs tėvą prie medžio su savo ragais. Kraujas sumišęs su prakaitu sruvo jam nuo kaktos.
- Šauk! - šaukė tėvas. - Nusitaikyk į galvą ir šauk!
Baisiai buvo sunku suvaldyti drebančias rankas, bet šautuvas jau buvo užtaisytas, teliko nusitaikyti ir nuspausti gaiduką. Dar spėjau išvysti tėvo akis, pilnas nuostabos, meilės, pakvaišimo, baimės, ryžto, drąsos. Tada pakėliau šautuvą, nusitaikiau ir iššoviau. Gyvulys bematant krito, susmuko ir išsilaisvinęs tėvas. Greitai  prie jo pribėgau ir apkabinau.
- No... rėjau... ti... k... jį... pri... vilioti, -šnopuodamas stenėjo. - Didvyri... mano.