Aš – pajūrio karklas

Nuo mažumės maža šakelė smėly
Ir užpilta ir vėjų užpustyta,
Dangaus ir marių erdvėj įsivėlus –
Gyva viltis į trupantį granitą.

Užversdavo vakaris mano stiebą
Lakiais grūdais į kopas sunešiotais,
Pavargdavau, kol saulėn išsistiebus
Išvysdavau vėl marių skaidrų plotą.

Ir augau, ir storėjau, ir atminus –
Kokia maža buvau ir kiek suvargus –
Dabar aš saulę jau geriu kaip vyną,
O smėlis man kaip rankinis padargas.

Į jį remiuos aš liemeniu žalsvuoju,
Iš jo semiuos maistingų žemės sulčių –
Esu gyva ir kaip žmogus alsuoju,
Kad pajūrio pasauly neprapulčiau.

Atvėrė laikas mano žalią lapą,
Paskui žiedais geltonais apipylė –
Net nejaučiau – šakelės sieloj slėpės
Geismų ugnis ir pasakos subtilios.

Aš nesulaukus rudenio spalvoto
Vaikus skraidyti sėklomis paleidau,
Kad susiradę vietą smėlio plotuos,
Pasikartotų giminystės aidu.