Sėdėjau ant šakos ir žiūrėjau kaip ji renka obuolius. Nuo žemės. Šalta. Ji tik suplyšusiu megztuku. Violetinės spalvos.
Obuolius rinko geltonus... Kai kurie buvo supuvę. Juos mesdavo į vieną krūvą. Geltoni obuoliai. Vienas tarp jų buvo raudonas. Ryškiai raudonas. Toks didelis ir sultingas. Adomo obuolys. Suvalgys? Ne?
Atėjo jis. Pabučiavo į žandą ir ėmė kartu rinkti obuolius. To vieno nepastebejo. Jos kyse pastebėjau liūdesį. Ji protarpiais žvilgteldavo į jį, į obuolį, vėl į jį. Nieko. Jis buvo ramus ir nekreipė dėmesio. Kažkur pasigirdo lopšinė. "Nori obuolį?" - galiausiai ji išdrįso paklausti ir ištiesė raudonajį. Jis pakėlė savo rudas akis ir neryžtingai paėmė rauduoniuoką. Perlaužė. "Imk" - padavė ir jai.
Jos pirštai buvo pajuodę nuo žemių.
Šaltos rankos taip norėjo apkabinti jo kaklą. Bijojo.
Ji ilgai žvilgsniu lydėjo jį nueinant link kitos obels... Bet taip nieko ir nepasakė, tik mintyse padėkojo už obuolį.
Moralas: Kovokit už tai, ko norit...