paskutinis ir pirmas atodūsis

2010 03 19

Nemiegu su prašuoliuojančiom
Vėtrom,
Nesikalbu su bedvasiškai kirbančiais
Vėjais,
Nors tai, taip priimtina
Pasirodžius pavasariui.


Net Tu nesiklausai,
Kai tavęs prisiglaudęs prašau,
Jog neliestum mano sapno,
Jisai nurimęs, o Tu bandai
Prikelt jį vėl. Aguonų žėrinčių
Soduose mirga paskutinė rasa,
O Tu vis brendi, vis degini
Paskutinį išlikusį gruodą.

Ten siūbuoklėse supas
Išsiblaškęs –  tylintis angelas,
Žaidžiantis nuo vėjų plyšusiom
Lūpomis. O pirštuose maži
Išblyškę lėktuvų modeliukai,
Kurie vos paleisti ima ir
Subliūkšta.

Aš paskutinis piemuo
Iš užmigusios žemės,
Pagaliau jau  nubunda
Ir ausys,  ir pelės.
Bėga iš skęstančio laivo
Burėms pamojus, nes
Jau vejos ir visi sodai
Ima garsiai kvėpuoti.

Aš girdžiu... paskutinį
Ir pirmą atodūsį...