Vasaros novelė

Glostyt, bučiuot,
įsižeist ir nematyt -
ašarų, kraujo...

Ir poezijos prižiūrėtojas,
atsargiai ir švelniai kalba,
o jo akys,
kaip girtos pelėdos -
didelės ir žalios,
ir per dažnai raudonos,
kaip vėžio.

Pristabdydamas dviratį,
kužda poezijos prižiūrėtojas.
- Sakiau jai -
atkeliautų į miestą,
gražiai gyventų,
ir vėl varytų,
mane iš proto,
ir nieko nestigtų,
nei namų,
nei praėjusių žiemų, vasarų,
nei pinigų, nei rūbų.

Dideli, susiraukšlėję,
paakiai lyg akiniai,
pakalnėm, lyg tavo,
nuogais keliais, nučiuožia.

Ir tada, gimsta eilės,
pilnos nevilties
ir skausmo -
pritvinkusios,
juodo rašalo.
Eilės, sklidinos,
kruvinų rožių, lelijų,
sukrešėjusių,
kaip drąsus kraujas -
kruvinų nasturtų
ir astrų.
Ir vyniojasi prisiminimai
į vieną,
vasaros špūlę.
Ir ima varvėt,
šiltas vasaros pienas,
kaip medus,
limpantis, kvepiantis
ir kaip pušų sakai
tirštas.

Ir prižiūrėtojas,
nudelbęs akis,
veidu raudonu
ir nepažįstamu,
kartais švelniu
ir kartais kampuotu -
sriubčioja iš tavo rankų,
kompotą.

Ir dūlina žvyruotu,
dulkėtu vieškeliu,
lyg į tavo,
parduotus namus skubėtų.

O jo, ištikimiausios draugės -
varnos,
jau kelia,
vasaros glėbyje,
paskutiniąją meilės puotą.

Atėjo ir mūsų laikas,
vienam su kitu -
atsisveikinti.
Už aukštų miškų, sienų,
atėjo laikas -
su vasara atsisveikinti.