Gyvenimas su nuotykiais***

Užtrenkiau kambario duris. Dar girdėjau kaip kažkas kažką šūkavo, bet nelabai supratau ką. Buvau per daug įpykusi, kad dar labiau pykčiau. Apsiašarojusi atsiguliau į lova ir pajutau kaip tyliai barbena lietus į palangę. Tyliai užmigau.

Saulė taip skaisčiai švietė, kad net pro užuolaidas pateko į mano nedidelį kambarėlį. Girdėjau kaip pusbrolis spardo mano duris ir rėkia:
- Kvaile, kelkis! Močia jau pusryčius paruošėĄ
  Pyktis vėl užplūdo. Kad jūs žinotumėt, kaip aš jo nekenčiuĄ Tyliai išlipau iš lovos, užsimečiau savo vienintelį megztinį ir pro galines duris išsėlinau į kiemą.
Buvo toks nuostabus rytas! Net nežinojau kiek valandų, tačiau saulė buvo nudažiusi viską: žolė tarsi degė, medžiai spindėjo. Šitas laikas man visada patiko. Medžiuose čiulbėjo paukščiai. Gražu. Atsidusau.
Sulaikiau kvapą. Buvo taip gražu, kad net akių negalėjau atitraukti. Kojos linko ir aš atsisėdau ant žolės. Mityse kartojau: o kad šis vaizdas mano galvoje išliktų amžinai...
Staiga pašokau lyg naktį iš košmaro nubudusi. MOKYKLA!
Skubiai nubėgau į savo kambarį, jei jį taip galima pavadinti. Ten paprasčiausia lova, stalas, kėdė, landas su užuolaidom, nedidukė spinta ir pora lentynų, kurias sukalė dėdė Tomas. O ir aš ne pasakų princesė. Gyvenu kartu su dėde Tomu,, teta Džiuzefe ir žinoma, mano pusbroliu Marčiu. Bet, kad jį panervinčiau vadinu jį Martynu. Esu vidutinio ūgio, trylikos metų. Mokausi „Kirčiaus“ vidurinėje mokykloje.
Ir vėl užsisvajojau. Nepykit, bet turiu ruoštis į mokyklą. Užsidėjau orandžinę maikutę. Tai mano mėgstamiausia spalva. Užsimoviau džinsinį kombinezona. Užsiaviau įvairių spalvų dryžių „inkariukus“. Savo rudus plaukus susirišau i „arklio“ uodegą.
Juk sakiau, kad nesu pasakų princesė.
Užuodžiau, kad iš virtuvės sklinda ką tik iškeptų blynų, gal su bananais, gal su obuoliais kvapas. Pravėrusi virtuvės duris pamačiau, kad dėdė Tomas skaito laikraštį, o Marčius kemša kaip kokia kiaulė.
- labas rytas, - tariau.
Martynas drėbtelėjo į mane savo baisiu žvilgsniu taip, kad aš net sudrebėjau. Na, o teta Džiuzė (taip aš ją vadinu) paragino mane valgyti, kol dar neatšalo.

  Vos tik prarijau pirmą kąsnį, supratau, kad reikia atsiprašyti. Kol galvojau ką pasakysiu suvalgiau vieną blyną.
- Mokykloje pagrobta viena mergaitė- pasakė dėdė, mat perskaitė laikraštyje.
Visi sėdėję virtuvėje suglumo.
- Dešimties metų amžiaus šviesiaplaukė buvo pagrobta vakar, aplinkybės tiriamos.
Stojo nejauki tyla. Marčius įsiterpė:
- Tai gal jau ruošiuos į mokyklą.
Įsimečiau dar vieną blyną į burną ir greit nubėgau į savo kambarį. Čiupau kuprinę. Ji buvo orandžinė, medžiaginė ir prisegiota įvairių sagučių ir segtukų. Supypsėjo autobusas.
Teta įbruko man su Marčium po maišelį priešpiečių, pabučiavo į kaktą ir pasakė:
-Žiūrėkit, kad sektūsi. -Nusišypsojo.
- Geros dienos, vaikai, - pridūrė dėdė ir mes nuskubėjome dulkėtu taku prie autobuso.


                                                    Pirmos dalies pabaiga ***