Komiška išpažintis

Pavasario skiautės suplyšusios krenta sniegu.
Po vienaakiais žibintais tirpti mėgina.
Ir dialogas: „Nes tu, arba aš, arba tu“,
Slysta iš lūpų nuliūdusio arlekino.

Mus pagal nuopelnus skirstė į „ponus“ arba „kvailius“
Pagal profesiją buvom „bedarbiai“ arba „išminčiai“.
Vėtrų siūbuojami vis panašėjom į šiaurės medžius.
Nors ir be lapų, bet nepasiduodantys mirčiai.

Nekalbu aš. Nenaudinga. Ir pratinuos
Viską rakinti – vienu senu raktu.
Štai kabaretas, kalėjimas ir kapinės...
Kadaise – tik tu. (Arba aš, arba tu).

Nė nemačiau, negirdėjau, ar pasaka baigės.
Bet juokdario saujoj teliko vos kelios ištirpusios snaigės.