apie paskutinę

2010 03 11

Sudėjau šiąnakt
Paskutinę baladę
Iš sniego. Tikrai
Paskutinę, kurioj
Būsi tu.

Nemėtysiu žodžių,
Nes jų negirdi, kai
Šnabždu apledėjusiom
Rūko naktim.



Parėjau, atsiguliau
Į patalą šiltą, kuriam
Sapnavai apie mūsų
Ateitį tolimą, o aš jau
Žinojau, kad saulės
Kerai pavasariui
Kviečiant ištrina
Tavo akis.

Taip nieko negirdintis
Gulėjau tave apkabinęs,
Buvai taip arti, o aš
Jau už tūkstančio
Mylių iškritęs, per
Atvirą langą su vėju.



Pažadino garsas,
Nors ne, tik širdis...
Ji mėtosi tavo galūnėse,
O aš, kaip sutvarstytas
Mėnuo, ilsiuosi
Apšerkšnijusių
Gatvių rankovėse.

Anksti pabudęs pasakysiu,
Jog kitas rytas
Tikrai atneš daugiau,
O dabar manoji galūnė,
Ties tavo sėdmenim
Paskutinį kart
Dėsis tavąjį grimą.