Vėl apie pavasarį (banaliai ir neidėjiškai)

Kai vėl pribręs balandis dribtelt šilumos,
Pėduosiu naktį po trumputę parko žolę.
Nes juk vis tiek nesugebėsiu suvaldyt minčių,
Užplūdusių kartu su netektim dienos:
Tuščiais delnais, nors kupina širdim.

Ramiai plauks upė, atsikračiusi ledų naštos,
Gaivins akis mėnulio atspindys joje.
Ir drebulys, atsklidęs nuo vandens kerų,
Privers ilgai žingsniuot pakrante –
Pro snaudžiančias alėjas link tamsių namų.   

Paliksiu tarpdury tiesas ir susigūžusias viltis.
Neįsileisiu apmaudo, užšaldančio spalvas,
Skalaujančio pavasario kvapus,
Naikinančio garsų pasaulį
Ir po trupinėlį ardančio rytojaus krantą.