Laikas

Slaptingoj nakty ant skliauto ūksmingo
Bemiegė Audėja kas dieną nuo ryto
Vis audžia ir audžia Laiko juostelę
Vis triūsia, vis taiso siūlų sruogelę.

Kiek juostoj Lelijų - tiek Laiko gyventa,
Tiek reikia nereikia godota, verkšlenta,
Tiek kartų klausyta mažųjų paukštelių,
Tiek kartų išjota į didelį kelią.

Ėjau... Negalvojau ir nė nežinojau,
Prasmingai ar veltui tą juostą vyniojau...
Aš Ryto paklausiau, o Rytas tylėjo,
Matyt, nė jisai atsakyt negalėjo...

Ir stoviu nustebęs prie didelio kelio
Ir žiūriu - kaip sparčiai vyniojas juostelė.
Norėčiau nutverti spindintį siūlą,
Bet laiko smiltelės nepaliaujamai srūva.