Ant linijos

„... and if you still feel sad, you can reach me online."
                                                      „Prata vetra“



Šis mygtukas – tai uždelstas nesamo dievo veikimas.
Interneto langų ir palangių į erdvę privėmęs
Jis pakimba. Tad blog'ą pagerinti imas
Neskausmingai į NEOsapnus įsilaužęs Morfėjas.

Tarsi pažadas laimei šis padažas sodriai per tirštas,
Įsiskiepija venų viršūnėmis, kapsi ir sunkias
Į knygas, niekados nevartytas karščiuojančių pirštų,
Neskaitytas tylom nei balsu, nes jų runos per sunkios –

Jos prikausto žvilgsnius ir neleidžia išeiti nei grįžti,
Pradangina „Restart“ ir „Escape“, o į tavo svetainę
Susirinkusiai miniai pasiūlo temas vakarykštes
Prie kavos. Lig (reklaminio) blizgesio viską išlaižę

Jie per puslapius bėga ir neliečia kojom mygtukų –
Tik užkliūva minėtąjį lūpom, bučiuoja ir sprunka,
Kol tinkle randa skylę žuvims ir slaptažodžiams. Trūko
Paskutinės minutės ryšys, nepritrūkdamas kulkų

Ir į pašto dėžutę ELEKTROS vendetą nutaiko
(Agamemnonas dar nesugrįžo iš mitinio karo).
Koks jos adresas? Dvigubos „v“ ir sutrumpintas haiku,
Bet geriau (ar blogiau) (ne)rašyk, nes jie žino, ką daro –

Tai žaidimas, kurio niekada nelaimėsi pabaigęs,
Rezultatų lentelė nė karto neskelbs tavo vardo.
O tavasis? Manasis – tik keturios paprastos raidės
Ir galūnė. Kaip Cave‘o? Kaip Heidfeldo. Ardom,

Ką klavišai suspėjo per rimstančią naktį išgroti,
Kol po stalą bėgiojo be poilsio optinės pelės.
Nuo (tiesioginio) eterio kvapo apsvaigusią stotį
Ištransliuoja ankstyvas rytinis e(k)spresas. Ir kelias

Vien tik keletas linijų. Dievas paspaudžia mygtuką,
Taip pažeisdamas dešimtis savo taisyklių ir punktų.
O paskui jis panyra į švelnų aguoninį rūką,
Kad pavargęs galėtų trumpam (amžinai) atsijungti.