tu jas pagrobus esi...

2010 03 07

Kaip susapnuoti akis okeano?
Jeigu tu jas pagrobus esi...

Kai
Perėjom dykrą be batų – susikibę
Sutrikusiom, virpančiom rankom.
Tada bandėm save sulipdyti iš dulkių,
Iš nieko sukurti namus.

Kaip susišildyti mūsų vėstančius
Kūnus, kuriuos atradom tik,
Kai sugulėm vėtrų sapnuot?
Mūsų patalus nusiaubė audros,
Mūsų lietūs kvepėjo citrinžolėm.

Tada glosčiau tau petį, liemenį
Liauną liečiau ir lūpomis suvilgiau
Spenelį... ausies negalvokit,
Tikrai ne žemiau.

Vaizduotės pritrūko, tik dabar
Sužinojau, jog reikia bandyti
Drąsiau...

Virš mūsų namo virtinės paukščių
Praskriejo. Alėjoj pasimetė lapai,
Kai mes aikčiojom tavo trobelėj,
Kai mėnuo spoksojo išdžiūvusios
Upės žibintais. Tada mes gulėjom
Apkvaitę. Pulsavom, kaip išpampusios
Dėlės abu. Tavo kojos styrojo
Pakibusios ant įsitempusių mano pečių,
O aš inkarą savo nuleidęs į dangų
Žaidžiau plūduriuodamas, tarp
Tavo jausmingų plaukuotų  bangų.

Kaip nuspėt, kiek mums skirta gyventi?

Jei jau pirmas potėpis baigtas...
Jei mano saulėlydžių laukiančiam
Uoste atrodo be proto ramu...

Kaip nuslėpti tą ilgesį mėtų
Atlipusių nuo lūpų kerų?