Pabaiga

Štai sėdžiu aš, mąstau, „... O jeigu... „
O jeigu būtum mano tu kada...
Kokia laiminga būčiau aš tada...
Gyvenimas man būtų lyg pasaka tikra.

Nusijuokiu staiga. Kokia dar pasaka tikra!
Iš kur tokia mintis atklydus nelaukta..?
Gyvenimas- tai pragaras, o aš jame degu,
Nors spinduliuoju ledo šaltumu.

Apsižvalgau. Įtartinai tylu aplink.
Ir tik vienatvė sėlina manęs link.
Bet man dėl to jau daros nebaugu,
Turbūt vis labiau su ja apsiprantu.

Žinai, dabar turiu tiek daug tau pasakyt.
Ir mintys tave šaukia, taip noriu pamatyt.
Bet vėl nusijuokiu aš pusbalsiu skausmu...
Negaliu juk net paklausti, kur randiesi tu.

Žvelgiu pro langą. Žvaigždėtas toks dangus.
Jaučiu kaip ašara tuoj suduš...
Viena... Antra... Trečia ir taip toliau...
Kada gi baigsis viskas pagaliau..?

Žinau. Suklydau. Tai aš suprantu.
Neturėdama tavęs, iš lėto prarandu.
Atrodo čia esi. O čia tavęs nėra,
Tave paliest galiu tik savo svajose.

Žvaigždė nukrito gruodžio naktyje.
Sugalvoti norą? Juk tai naivu, ar ne?
O jei ir sugalvočiau, tu jį gerai žinai,
Tik gaila, kad nelemta išsipildyk jam tikrai.

Štai sėdžiu aš, mąstau, „... O jeigu... „
O jeigu būtum tu dabar šalia...
Kaip pažvelgti man į tave tada?
Ir kaip man tyliai pasakyt, kad tai jau pabaiga.

Galbūt ir niekad neištarsiu žodžių šių balsu,
Nes tai ištart garsu, man per daug skaudu.
Ir vien todėl rašau tau paskutinį kart...
Bet aš prisiekiu... Mintimis aplankysiu dar nekart...