Pagrobimas

Senos durys įleidžia visus
į kvartalą tylos ir belaukiančių
it iš karo žingsnių sunkių
šešėlių laivais atplaukiančių.

Karavelių burėm dailiom
vis dažniau užsiliekančių uostuose;
iš kišenių, iš stalčių gilių
keistos kortos laiką nušluosto,

jį nugramdo nuo drobių senų
it nuo pamotės kilimų nurieda
šypsena kaip niekad aitri
ir moliūgas tampa karieta.

Ir tu įkrenti, - krislas dangaus
į tuščią išsausintą indą,
tavo melą pelės pagaus
į pelėkautus sūris įkrinta

ir taip tu mano tampi
o galbūt O. Wilde‘o lakštingala.
Karalaitė kaip niekad tyli
sodo pakraščiu nedrąsiai prašvinta.