Išdavikė širdis

Šiandien rytas gražus! Saulė šypsos lange,
Sapnas buvo svaigus, nors sumišus, deja.
Aš kuždėjau žodžius, tuos, kurių man nėra,
Prasivėrė kažkas, viduje, lyg šviesa.

Aš norėjau užrišt, savo lūpas, akis,
Išdavikės deja, išdavikė širdis.
Ji virpėjo ir plakė, dūžiais stūmė žodžius.
Drėgnos lūpos pasakė, apie giliuosius jausmus.

Tu šypsojais ir gaudei raideles iš akių,
Neištvėręs prispaudei lūpas savo prie jų.
Gera buvo priglusti prie krūtinės tavos,
Jausti glėbio artumą, ir galingos aistros.