buvo

2010 03 06

Kartais per akimirką būna ištrinamas visas gyvenimas, per kelias – visų gyvenimai.
Šiąnakt mirė vienas pažįstamas žmogus. Rytoj užgims dar niekam nepažįstamas, taip ir bėga iš metų į metus mūsų gyvenimai, kaip sotūs tirpstančio sniego upeliai į didžiuosius vandenis. Buvo bedugnė naktis, kurios akių neįžiūrėtum net, jei bandytum jai išdeginti vyzdžius. Per savo langus stebėjau paslaptingą procesiją – susikūprinusių, kažko nerimastingai per vėtrą  slenkančių žmonių. Priekyje žingsniavo susikūprinę, ant savo netobulai nušlifuotų nugarų tempdami, kažką žvėriškai sunkaus. Kažkas panašaus į dėžę, į skulptūrą, gal į kokios nors klastingos sektos simboliką.
Žingsniavo, kaip varnų kolona, kaip išžudytų pėstininkų kariauna. Matėsi, jog visi skuba vienu tikslu. Jautėsi ritmingas brovimasis į priekį. Per savo karcerio langą mačiau, kaip kalėjimo prižiūrėtojai išneša kameros draugą. Gal ir per mažai pažįstamas, kad būčiau galėjęs vadinti draugu – žmogumi, kuriuo buvo verta pasikliauti. Jis buvo nudobtas prižiūrėtojų, nudobtas tų, kurie jį privalėjo apsaugoti, nes jis naktimis skaitydavo po antklode įžiebęs žvakę. Vėliau garsiai rėkdavo. Taip garsiai, jog pažadindavo visas kameras aplink, kol neapsikentę ateidavo jie. Daužydavo, kol išsijungdavo. Po to pabusdavo, išsilaižydavo žaizdas ir gyvendavo iki kito vakaro, kol vieną ryta tiesiog nepabusdavo. Kol vieną kartą susapnavo savo tėvus, kurių veidai jau buvo šiek tiek išsitrynę iš atminties, kurie buvo išmėtyti jo vaizduotės ir knygų nuotrupose. Pagaliau išsiveržė į šviesą...

Aš tik sėdėjau ant savo gulto rankomis apglėbęs kelius ir tyliai šnabždėjau daugiau niekada niekas šioje kameroje neskaitys knygų. Niekada... jis buvo neblogas vyrukas, raminau save, nors žinau už ką sėdėjo. Nepasisekė vienas darbelis, kaip ir visi norėjo šiek tiek užsidirbti, norėjo pabūti žmogumi, kuris galėtų ne vien girtis kiek turi vaikų, bet ir juos tinkamai užauginti. Mėnuo jau raivėsi, kai rytas privertė pabusti iš prisiminimų. Perkračiau ką pats esu padaręs negero. Ir radau už ką galėčiau sėdėti dar dvidešimt metų kalėjime. Savo kelį suradau tūkstantinių bėgių vėrinį, kuriuo visiškai nesididžiuoju. Buvau užstrigęs ties vienu savo gyvenimo tarpekliu, kad ištrūkčiau ir nenugarmėčiau stačia galva privalėjau perlipti per save. Nugirdytas ryto dulkelių spiečiaus jaučiau, jog kalbu pats su savimi, su savo užmarštin nešamu truputį pažįstamu žmogumi. Turbūt, jis buvo geras vyrukas, tik dabar teliko pabrėžti: Buvo.