Discussio

                          2. Įsikūnijimas

                  (...) Ar suvokia, kas šitą laiką,
                  Kuomet į sceną Viešpats žengia?
                  Bet argi žengia? Kas jį regi?
                  Juk scenoje tik jis, konferansjė.
                  Vaidinti moka, besarmatis,
                  Tai va ir šnekasi lyg su Dievu,
                  Kad publikai ir jam
                  Nebūtų nuobodu.
                  Bet šit išgirstam kitą balsą -
                  Įsakmus!
                  Retoj žmogaus gerklėj
                  Toks būna.

VIEŠPATS
Galėčiau nesisveikinti.
Ir net žinau,
Kad būtent taip reikėtų,
Nes visuomet gi su Jumis.
Štai žiūrit ir nematote manęs.
Ne dėl įskaudusių akių
Ir ne todėl, kad to nenoriu -
Tereikia pasakyt:
- Matau Tave!
Tik tiek,
Kad su jumis ir akyse
Savo paveikslu būčiau.
Jūs viską, žmonės, turit, viską,
Kad būčiau su Jumis šiądien,
Visur ir visada.
Ot, ir dabar... Atrodytų
Kad scenoje tuščia vieta,
Manęs nėra,
Bet girdit juk, suprantat –
Jūsų Dievas kalba.

                  Nutilo.
                  Tik bruzdėjimas girdėt tyloj,
                  Suprantant, kad žmogus taip bruzda -
                  Gal rankom taisinėja švarką, 
                  Gal koją perdeda kitur, 
                  Gal barzdą, plaukus pašukuoja.
                  Nebūna sąstingyj žmogus
                  Net tyloje,
                  Net vienumoj,     
                  Netgi bažnyčioj prie altoriaus.
                 
                  Ir jau kitu,
                  Gero žmogaus balsu                   

VIEŠPATS                 
Laba diena.
Ir ji tebūna mums tokia
Lig salėje nebūtų Dievo.
Juk atėjau pas jus
Pasikalbėti ir išgirsti,
Kaip kalbasi žmogus su žmogumi.
Konferansjė, prašau,
Priimk kaip netikėtą svečią -
Kuomet visur esi,
Kam gali šaut į galvą,
Kad reikia iš kažkur ateiti.
Tai panašu jau
Į sviestuotą sviestą.
Bet matote - aš atėjau.
O vardas? pavardė?
Tebus gal Feliksas Miškinis -
Šilų žmogus, kaip jūs visi.
Nelengva, sakot, būti žmogumi,
Tačiau manau,
Kad man padėsite juo būti.
Čia daug apylinkių gražių
Ir žmonės gražūs.
Noriu pabūt vienu iš jų.
     
                    Taip tarė Dievas
                    Ir publika pamatė,
                    Kaip scenoj siluetas šviečias.
                    Pradžioj jis it blyškus šešėlis, 
                    Paskui šviesiau, šviesiau –
                    Šviesa jau iki kūno pasikėlė.
                    Ir štai jau šypsos Feliksas Miškinis,
                    Šilų žmogus, šilinis.
                   
                            b. d.