Į dienos pabaigą

Visą dieną -
bejėgiškai, lėtai lijo.
Veltui -
vakarykščių pėdų ieškom.
Pro šalį,
praeinančią žiemą regim.
Dairomės, žiūrim,
nieko nematom -
nei užsnigtų rožių, nei lelijų.

Ne veltui aiškinomės,
gražiuoju kalbėjomės,
akis draskėm -
o, jeigu, neesam draugai,
o priešai.

O vakar,
ledais,
dideliais, kaip kumštis -
lijo.
Ir tos rožės,
ir tos lelijos -
daugiau,
palangėse nebeauga.
Ir į žemę,
gyvas žmogus nelįsi,
kol sveikas,
kol drūtas.
Ir gatve,
dūlina -
senas sargas -
ir tapšnoja ranka gyvulį,
lyg dviratį.

Ne už kalnų
ir vakaras.
Ir sargo,
mažas šuniukas -
cypia, nemiega,
susirietęs,
inkščia, ant slenksčio,
ir kažkas,
už durų,
verkia, rauda,
kaip vaikas.

Sargas, ne gyvulį,
iš namų,
o dviratį vedasi.

Vakar,
visą dieną -
lijo, lašnojo,
o šiandien -
saulė į akis,
į širdis,
į langus,
ir be paliovos,
tarsi baltais laiškais,
prisiminimais -
sninga ir sninga.