Pelekiskiu Sirse yra ne Pelekiskiu Sirse. Sie kuriniai yra pavogti is Aldonos R., gyvenancios Merkineje, kurybos, paskelbtos vietineje spaudoje. Beje, uz siuos kurinius (bet neisdarkytus, kokie jie yra paskelbti rasyk.lt) Aldona R. gavo III-io laipsnio diploma Rytu Lietuvos literatu konkurse (berods 2008 metais). rasyk.lt puslapyje paskelbtu dzukisku kurineliu "Redagavimo" stilius bei bendravimo maniera su kitais rasanciaisiais, parodo jos buvusio pazistamo, kuris pas Aldona R. atvaziuodavo is Vilniaus, maniera - tipiska savimyla ir "poetu poeto" vizitine kortele. Tad si "pelekiskiu sirse" yra tas pat Juozupukas, kuris pats sau panegirikas rasineja. Iliuzija geros dzukiskos "kurybos" jis pateikia ne savo kuryboje, bet per plagiata...
Tai zinoti Jums geriau dabar, o ne po "meiles" priepuolio "sirsei"...
Beje, po valandėlės pastebiu, kad šį kartą velniškai susimoviau. Teisybė pasakyta, tų žodžių neatsižau, bet ją reikėjo pasakyti kitur, kad ir prie mano kūrinėlio. O čia nesunku suprasti, kad kuolą parašė cheers pumpkin. Todėl JOS atsiprašau, kad mano žodžiai pasakyti ne vietoje.
Tai va, Juozai. Matei dovaną iš administracijos ar kritikų. Bet svarbiausiai ne kuolai, o tai, kad jie erkės ar tarakonai. Bijosi savo parašų. Ir jų jau tikrai neišnuodysi, nes aš ilgą laiką ir gražuoju, ir bloguoju...
Lietvos ateitį užpuolė erkės ir tarakonai...
Žinau, gero pažymio šios dienos tavo kūrinėlis nevertas, bet aš prisverstas - vertinti. Reikia gintis. Žinai gal, gal dar nežinai, bet mano vertinimų skalėje tik vienas pažymys- 5. Kitais visais atvejais arba nieko, arba kažkokie komentarai, pasamprotavima, kaip kad ryte prie tavo kūrinėlio....
žinau, kad juozupukas gerai "atsišaudo" :) - pranas labai gerai pastebėjo dėl komentaro, bet - nebijom mes jokių kulkų :)) - ir taip - pirmos dvi strofos tegu be didelio originalumo, bet liaudiškai lyriškos ir gražios, bet toliau, nuo ištirpo amžinybėje šviesa (jau kiek abejotina eilutė) - nereikalingas aiškinimas apie regimybę ,egzistencijos kaitri aistra, ir kažkokia keista ketvirta strofa (kas jie ?) - jau viskas kažkaip "nedzūkiška" ...:))
Jeigu labai nesigilinaant, tai gana gražus, skambus eiliukas.Kai pažvelgi plačiau ir grįžti į praeitį, sugretini šių dienų aktualijas, tai galima surasti daug neatsakytų klausimų, bet čia ilga diskusija. Mane nuvedė į jaunystę paskutinis posmelis.
Pilna nugeltusios tylos alėja
Ir žemė nerimo saldaus...
Taip ir norėčiau nieko negalvodama, vaikštinėti žaluojančia jaunystės alėja, bet deja... viskam savas laikas:)
Pranai, kad metai nesudaro tarsi rikiuotės, kuri žingsniuoja paraduodama prieš Grybauskaitę arba prieš Mauzoliejų-nenuginčysi ir kad jie sūkuriuoja, nes juos tokiais daro, ir gamta, ir žmoniukai ir to pasekoje niekas jau nebevaikšto ta realia (būtimi) alėja, nes žiedai dūzgia juk bitėmis, negi nematei birželio, liepos mėn.bet niekas nebevaikšto jau (nurimo gyvenimas alėjoje), todėl tyli žolė. Tad ir tų negrįžtančių (juk aišku ar ne?) dienų ir dar linksniuojamų (juk jas linksniuojame, nes vis klausiame, kokiomis dienomis gyvename? Naudojame įvairiausius klausimus dienoms bandydami rasti save toje realybėje ir ne tik realybėje. Ir faktas (netgi), kad būtis vakarykštė, šiandienykštė ir rytojus (o vis tai būtis ar jos pagrindas netgi), kad ir jie , kurie gyveno ir netgi aš t.y. mes, tą būties nežinomybę mylime, mylėjome ir mylėsime, jos neniekiname, susigyvename su ta nežinomybe ir t.t. ir visa tai parašyti glaustai, nereikia net 10 gr.nes po jų esu stebėjęs ir tokį rašymo "meną". Nežinau ar sugebėjau skubėdamas pasiaiškinti (o tai blogiausias variantas rašančiam) nes skubu į rajoną tvarkyti kramtomojo aparato. Iki,.. ir nemislyk-nerūstauju. Man netgi smagu, kad tokį galvočių įvariau į kampą.
Sakyčiau, Juozai, daug nereikalingo dirbtinumo. Kitaip, - nenori prilipti eilėraštis nei prie sielos, nei prie proto.
PvZ:Rikiuotė metų sūkuriais skubėjo...Dūzgesyje žiedų nutilo žingsniai... Negrįžtančių dienų išblėso linksniai... Būties nežinomybę jie mylėjo – Man atrodo, kad tiek parašius, reikėjo išgerti 100- 150 gr. samanės ir paredaguoti. Skaitęs esu daug mielesnių.
Būk, dzūke, ir nerūstauk, žvelgdamas mano pusėn...