Iš užvėjos

Švilpiniuojantis vėjas įsiveržia,
Nubloškia svają.
Toks abuojas, bejausmis, nuožmus.
Majos svarstyklėse pedantiškai sveria
Mano džiaugsmo ir sielvarto mirksnius, tikslu.
Į erdves, į visatos skyles jie nugrimzta.
Neraudosiu, nerausiu plaukų,
Tik daugiau niekados nebauginsiu.
KIEK ATSEIKĖJO, TIEK IR NUSRUVO.
Apsikabinu nerimastingą būvį.
Dar žilpina akis tvaski šviesa...
Nesugebėjau darniai įsilieti,
Esu jokia spalva galaktikos paletėje.
Tie išskaudėti metai - pramanai,
Tik sapnavau šį laikinąjį būvį,
Iliuzija ir harpijos kerai.
Rega sugrįžta, paguodi, manų akių saulėlydis
Ir vėlei patikiu, o gal.
Nei sėjau, nei aš pjauti sugebėjau,
Tau švilpiniuoja, tai - preliudija,
Kurios nebeklausau.