Pavasario vylius

Nelaimėli, išlaukei.
Vėlei skubriai sproginės.
Almės ir skleisis gaivalas,
Valiūkiškas norėjimas gyventi.
Tu nusižeminai ir susimažinai -
Negalima riba.
Keiti vis formas...
Tarakonas, salamandra, gemalas pakvaišęs.
Vaiski šviesa tau primena, gali
Suarti savąjį gyvenimo dirvožemį.
Derlių nuimti jau ateis kiti,
Puotaus ir juoksis ant tavų gyvenimo pastolių.
Dar vis svaiginasi letargo įmygiu jaukiu
Alyvmedis ir kriaušė,
Savyje brandina norą būti.
Vėl svetima kalba vapi žodžius,
Vėl tekstų griūtys, užsibūsi.
Spūstis minčių - ledonešis sraunus,
Nuplauna piktvotes ir piktžoles.
Lašnoja.
Akimirka, švarus tavasis proto stalas.
Iš tolių tau kažkas grūmoja.
Nelėbauki, Ernesto įžvalgi mina
Parodo kulką, pumpuras iššovė.
Tokia tikrovė, jausmo suvelta...